Ačiū

Šiandien priėjimas po priėjimo aš maliau savo tricepsus į kruviną košę. Aš tiesiog nenorėjau sustoti…Koks velniškas įprotis. Salėje buvo visiška tyla – jokios televizijos, jokios radijos, jokių sušiktų pokalbių. Aš buvau vienas, taip pat kaip ir pradžioje.

Nuostabu kokie gali būti aiškūs prisiminimai apie akimirkas, kaip ši. Aš tai prisimenu tomis sunkiomis dienomis, kai dėl traumų negaliu treniruotis. Aš tai užuodžiu. Galiu išgirsti. Aš galiu viską aiškiai matyti savo mintyse. Tu susikoncentruoji, atsigauni.

Tada vieną dieną apsidairęs pamatai garuojančius langus, lauke krentantį sniegą, visas pasaulis ilsisi. Dabar tu vienintelis esi gyvas… tu pabaisa, išgelbėtojas, demonas. Šis mėšlas toks tikras. Aš pažvelgiau pro tonas svarmenų ir pamačiau save purviname veidrodyje… Mane stebina kaip aš galiu dievinti tokias akimirkas. Aš tiesiog pažiūrėjau ir pasakiau „ačiū“. Štai kodėl mane visada juokina batų skelbimai „Just do it“, „You say to yourself“, „I‘ve been doing it, motherfucker“. Man niekada nereikėjo batų pardavėjo, kad pasakytų kaip atlikti treniruotę. Kolektyvo padrąsinimai, tai ne tai kas sukuria tikrą geležinį karį. Subinė prakaituoja darant pritupimus, hanteliai sunkesni už daugelį suaugusių vyrų, alsuoju ugnimi, kaip sušiktas drakonas. Aš tai darau, nes tai neparduodama, ne dėl to, kad iš to pasipelnyčiau. Viso šito vertė atsiranda iš to, kad pasaulyje yra likę vos keli dalykai, kurie nėra parduodami. Tai ką aš noriu pasakyti yra, kad kartais reikia truputėlį apsidairyti ir būti dėkingam šiai progai, šiam laikui, ir galimybei gyventi taip, lyg nebūtų rytojaus. Mums buvo duotas šansas eiti pasauliu atskirai nuo kitų, bet kartu mūsų žingsniai tampa stipresniais. Būk tvirtas!