Pradžia » Treniruočių programos » Tiesa apie kultūrizmo genetiką
Tiesa apie kultūrizmo genetiką

Tiesa apie kultūrizmo genetiką

Tiesa apie kultūrizmo genetiką
4.6 (92.73%) 11

Tiesiog akivaizdu, kad kai kurių žmonių kūnai gauna daug didesnę naudą iš treniruočių, nei kitų žmonių:

  • Pasaulio rekordininkas Andy Bolton pritūpė su 230kg ir atliko mirties trauką su 270 kg pirmą kartą, kai jis pabandė šiuos pratimus.
  • Mr. Olympia Dorian Yates paspaudė 143 kg pirmu savo bandymu, būdamas dar paaugliu.
  • „MetroFlex“ sporto klubo savininkas, Brian Dobson pasakojo apie savo pirmąjį susitikimą su būsimu Mr. Olympia – Ronnie Coleman. Brian aprašo milžiniškas, išsipūtusias Ronnie šlaunų venas matomas net per elastano kelnes, nepaisant to, kad Ronnie tada nevartojo jokių anabolinių steroidų.
  • Arnold Schwarzenegger atrodė daug raumeningesnis po metų treniruočių, nei daugelis sportuojančių 10 metų.

Genetika: gryna tiesa

Tai tikriausiai yra ne tai, ką norite išgirsti, bet jūsų pažanga daugiausia priklauso nuo jūsų genetikos. Naujausi tyrimai rodo, kad kai kurie individų kūnai reaguoja labai gerai į jėgos treniruotes, kai kurie mažiau, o kai kurių žmonių kūnai visiškai nesikeičia sportuojant. Jūs perskaitėte teisingai – kai kurie žmonės nepasiekia jokių pastebimų rezultatų. Mokslininkai tokiems sukūrė terminą „non-responders“.

Žymus tyrinėtojas Hubal tyrė 585 vyrų ir moterų kūnų atsakus į 12 savaičių treniruotes. Tyrimų metu, buvo tokių „non-responders“, kurių kaip atsakas į sportą buvo prarasti 2% raumenų masės ir negavo jokios jėgos padidėjimo. Geriausias atsakas – padidėjęs raumenų skerspjūvio plotas iki 59%, o jų 1 MP(maksimalaus pakartojimo) padidėjimas – 250%. Atsiminkite, kad šie asmenys buvo rengiami pagal tą patį treniruočių rėžimą ir vienodomis sąlygomis.

Hubal tyrimas nėra vienintelis, parodantis genetinius skirtumus. Petrella atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 66 asmenys ir treniravosi 16 savaičių. 26% tiriamųjų nepasiekė jokios išmatuojamos hipertrofijos. Kaip nesinorėtų būti vienu iš jų..

Dabar pagrindinis klausimas – kokie mechanizmai paaiškina tokius skirtumus? Pasinerkime į mokslinius tyrimus.

Kaip genetika įtakoja raumenų augimą

Duomenys rodo, kad rezultatai, kuriuos matote salėje, labai priklauso raumens pluošto struktūros. Paprastų žmonių kalba – jūsų raumenys neauga, nebent palydovinės ląstelės, esančios aplink raumenų skaidulas, atiduoda savo branduolius jūsų raumenims, tada jie gali gaminti daugiau genetinės medžiagos ląstelėms augti.

Petralla parodė, kad efektyvumas iš treniruočių, lyginant „non-responders“ su „excelent responders“ skiriasi dėl palydovinių ląstelių aktyvacijos. „Excellent responders“ turi daugiau palydovinių ląstelių, kurios išsidėsčiusios aplink savo raumenų skaidulas, ir tai įtakoja nepaprastą gebėjimą plėsti savo palydovines ląsteles per treniruotes.

Šiame tyrime „excelent-responders“ palydovinių ląstelių skaičius nuo 21 ląstelės, esančios 100  skaidulų  išaugo iki 30 palydovinių ląstelių 100 skaidulų. Taip pat skaidulų plotas vidutiniškai išaugo 54%. Ir visa tai per šešiolika savaičių. „Non-responders“ vidutiniškai tūrėjo 10 palydovinių ląstelių 100 skaidulų, ir jų skaičius nepasikeitė po 16 savaičių.

Tokį patį eksperimentą atliko Bamman, kuriame dalyvavo 66 subjektai. Rezultatai: „excelent-responders“ (17 žmonių) skaidulų plotas padidėjo 58%, „middle-responders“ (17 žmonių) – 28%, o „non-responders“ (17 žmonių) nepatyrė jokių pasikeitimų. Be to:

Mechano growth (MGF) faktorius suaktyvėjo 126% „excelent-responders“ ir 0 % „non-responders”.

  • Myogenino išaugo 65% „excelent-responders“ ir nepasikeitė „non-responders“.
  • IGF-IEa išaugo 105% „excelent-responders“ ir nepasikeitė „non-responders“.

Dennis atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad sportininkų, kurių genai pasižymi didesniu gebėjimu patirti hipertrofiją, prisitaiko prie jėgos treniruočių daug greičiau ir kas svarbiausia, iš tų treniruočių gauna didesnę naudą, nei individai su žemu hipertrofijos gebėjimo lygiu.

„Nuskriaustieji“

Kai kurie žmonės gimsta laimėję didįjį prizą, genų loterijoje, kai tuo tarpu yra individų, kurie, jei taip galima išsireikšti,  negauna nieko. Genetiškai kalbant – „nuskriaustieji“, tai žmonės, kurie nebuvo apdovanoti gebėjimu raumenų pluošto struktūroje padidinti skaidulų skaičių, kuris lemia maksimalią hipertrofiją ir jėgos augimo potencialą. Žinoma, mityba ir optimalus treniruočių – poilsio rėžimas čia taip pat vadina svarbų vaidmenį, kas šiek tiek guodžia „nuskriaustuosius“.

Genetika ir kūno riebalų procentas (BF)

 Genai taip pat gali paveikti kūno gebėjimą kaupti riebalus, energijos naudojimą iš riebalų, „suvartojamam“ energijos kiekiui apskritai. Mokslininkai sugalvojo terminą „tukinanti aplinka“, kuris apibūdina, kurie pokyčiai, atsiradę mūsų gyvenimo būde per pastarąjį šimtmetį, padidino genetinius rizikos faktorius nutukimui. Natūrali atranka buvo palanki tiems, kurių genai pasižymėjo netaupiu energijos vartojimu, greita medžiagų apykaita. Šiais laikais, kai gyvenimas tapo ypač sėslus (sėdimas darbas, mažai judesio), o kalorijų suvartojimas, dėl netinkamų maisto produktų padidėjo, genai vaidina ryškų vaidmenį žmogaus savijautoje, sveikatoje.

Tyrimai

Bouchard tyrė dvylika porų dvynių ir taikė jiems padidintą kalorijų kiekį (1000kcal daugiau) 84 iš 100 dienų laikotarpyje, kas sudarė ne daugiau kaip 84000  kcal perteklių per visą tyrimą. Tiriamieji šiuo laikotarpiu gyveno sėsliai. Vidutinis svorio prieaugis buvo 8,1 kg, bet intervalas buvo nuo 4,3 kg iki 13,3kg!

Nors visi tyrimo dalyviai laikėsi to pačio mitybos tvarkaraščio, tie, kurių medžiagų apykaita genetiškai lėta, priaugo svorio 3 kartus daugiau, nei tie, kurie genetiškai apdovanoti ir turi greitą medžiagų apykaitą. Taip pat „nuskriaustieji“ padidino visceralinių riebalų kiekį pilvo srityje 200%, kai tuo tarpu labiausiai apdovanotiems iš „išrinktųjų“ riebalų kiekis nepakito. Kitas aspektas – kaip kūno audiniai panaudoja suvartotas kalorijas. „Nuskriaustųjų“ kūno audiniai visą kalorijų perteklių kaupia kūno audiniuose, o „apdovanotųjų“ kūnai kaupia tik 40% kalorijų pertekliaus.

Perusse parodė, kad paveldimume išlieka 42% poodinių riebalų ir 56% pilvo visceralinių riebalų. Tai reiškia, kad genetika turi didelės įtakos riebalų kaupime, o kai kurie asmenys turi ypač pavojų keliantį polinkį kaupti riebalus pilvo srityje.

Bouchard ir Tremblay apskaičiavo, kad 40% medžiagų apykaitos, kurią įtakoja mityba, žemas aktyvumo lygis yra genetiškai nulemti. Jie taip pat pranešė, kad net įprastinės fizinės veiklos lygis yra genetiškai paveldimas.

Loos ir Bouchard pasiūlė idėją, kad nutukimas yra genetinės kilmės, ir kad DNR sekose skiriasi adrenerginiai receptoriai, nuo kurių priklauso polinkis į nutukimą.

O’Rahilly ir Farooqi pridūrė, kad insulinas VNTR ir IGF-1 SNP gali būti susijęs su nutukimu, taip pat ir Cotsapas parodė 16 skirtingų lokusų, kurie turi įtakos kūno masės indeksui(KMI), taip pat jie visi susiję su dideliu nutukimu. Rankinen apibudino šimtus galimų genų, kurie galėtų skatinti nutukimą.

Fawcett ir JM Barroso parodė, kad riebalų masės ir nutukimo susijungimo genas (FTO) yra pirmas visuotinai pripažintas lokusas vienareikšmiškai susijęs su nutukimu. FTO trūkumas apsaugo nuo nutukimo, o padidėjimas padidina nutukimą (greičiausiai dėl padidėjusio apetito ir sumažėjusių energijos sąnaudų).

Tercjak priduria, kad FTO gali turėti įtakos insulino atsparumui, taip pat patvirtina Rankinen tyrimą, kad daugiau nei 100 genų įtakoja nutukimą. Herrerra ir Lindgren sąraše 23 genai, kurie yra susiję su nutukimu ir rodo, kad paveldimumas lemia 40-70% žmogaus KMI!

Faith rado įrodymų dėl genetinių veiksnių, susijusių su suvartojamų kalorijų kiekiu. Panašios išvadas buvo padarytos pagal Choquette, kuris išnagrinėjo 836 subjektų mitybos įpročius ir nustatė šešis genetinius ryšius su padidėjusiu kalorijų ir makro medžiagų vartojimu, įskaitant adiponektino geną.

Ką visa tai reiškia? Tai reiškia, kad kai kurie žmonės yra genetiškai linkę į nutukimą ir riebalų pilvo srityje kaupimą. Taip pat, kai kurie žmonės gimę būti puikiais sportininkais, o kiti šiuo atžvilgiu visai netinkami.

Genetika ir atletiškumas

Mes vis dar nežinome daugelio faktorių, kaip žmogaus genetika susijusi su žmogaus galimybėmis, tačiau žinome nemažai genų, kurie didina/mažina subjekto galimybes sporte.

Bray et al. 2009 metais atrado 214 autosominių genų, 18 mitochondrinių genų kurie turi įtakos žmonių fizinėms, ištvermės galimybėms.

Populiariausias sportinius rezultatus gerinantis genas – ACTN, žinomas kaip alfa-aktino-3.

Yra du alfa-aktino-3 baltymai: ACTN2 ir ACTN3. Alfa-aktinai yra raumenų skaidulų Z linijos struktūriniai baltymai.  ACTN2 yra visuose skaidulų tipuose, o  ACTN3 randamas tik IIb tipo skaidulose. Šios skaidulos dalyvauja jėgos gamyboje dideliu greičiu, todėl ACTN3 siejamas su galinga jėgos gamyba. Maždaug 18% žmonių, arba vienas milijardas gyventojų visame pasaulyje, neturi pakankamais ACTN3, o jų kūnai sukuria daugiau ACTN2, taip užpildydami ACTN3 trūkumą. Šie asmenys tiesiog negali sukaupti tiek daug jėgų per trumpą laiką, kaip žmonės, kurie turi pakankamai alfa aktino-3 – elitiniai sprinteriai.

ACE genas, taip pat žinomas kaip angiotenziną konvertuojantis fermentas, taip pat susijęs su žmonių galimybėmis. ACE D alelis susijęs su jėga ir sprinto sportininkais, kai tuo tarpu ACE I alelis susijęs su ištvermės sportininkais (Nazarov).

Cauci parodė, kad VNTR IL-1RN geno variacijos yra susijusios su atletiškumu. Šis genas veikia interleukiną ir padidina atsistatymą treniruočių metu. Reichman darbai pagrindžia šį tyrimą, kuriuose jis nustatė, kad interleukino15 baltymai ir receptoriai susiję su padidėjusia raumenų hipertrofija.

Egzistuoja dar daug kitų genų, įtakojančių atletiškumą, jėgą, ištvermę, kaip pavyzdžiui miostatino genas, tačiau 100% įrodymų nėra, arba mes dar nepasiruošę sudėti šios dėlionės dalis, į pilnai suprantamą piešinį.

Nepanikuokite, viščiuko kojų savininkai. Jūs nesate pasmerkti!

Nors šio straipsnio tyrimai ir išvados bauginančios, turiu ir gerų žinių.

Pirmiausia, mes visi turime bėdų su genais, kurias norėtume išspręsti. Kai kurie iš mūsų yra linkę kaupti riebalus, kai kurie yra tiesiog per daug liesi, o kai kurie yra raumeningi, tačiau turi atsilikusių  raumenų grupių. Išvada – niekas nėra idealus ir neturi tobulų genų.

„Genetinių prakeikimų sąrašas būtų kokio kilometro ilgio, tačiau aš sugebėjau susikurti gerbtiną išvaizdą ir neblogus jėgos rodiklius“, – Bret Conteras

Antra, tyrimai vadovaujasi šablonais, be jokių variacijų, todėl mes turime keisti kintamuosius, šioje lygtyje, atrasdami tinkamą sau metodologiją ir tokiu būdu gaudami tikrai geresnius rezultatus, nei subjektai, dalyvavę tyrimuose. Kai kurie žmonės geriausiai reaguoja į įvairovę, kai keičiamas intensyvumas, dažnumas, apimtis. Turite atrasti kokie metodai geriausiai stimuliuoja jūsų kūną.

„Na ir trečia, aš kalbėjau su savo kolegomis apie šią problemą ir mes visi sutarėme: mes niekada nesame treniravę asmenų, kurie neatrodytų geriau po kelių mėnesių treniruočių. Visi jie praranda riebalų ir įgyja daugiau mažiau atletišką formą.“,-  Bret Conteras

Taigi, net jei esate „hard geineris“ ir vienas iš „non-responders“, jūs galite pasiekti rezultatų priklausomai, nuo kaip ilgai ir nuosekliai sieksite tikslo, kiek eksperimentuosite ir ar atrasite optimaliausius metodus. Žinoma, daug ką lemia genetika ir jos neapgausi, tačiau tinkamai parinkti treniruočių metodai gali iš dalies kompensuoti šį trūkumą.

Pabaigai – priešingas požiūris ir motyvacija

Genetika – populiariausias tinginių atpirkimo ožys. Tai labai paranku, tuo labiau, kad niekas aplink negali įrodyti, jog žmogus, teigiantis apie genetikos trūkumus meluoja (ar bent jau pats nesupranta, jog meluoja). Viskas individualu ir mes negalima būti tikri ir kaltinti genetikos tol, kol nebandėme išspausti iš savęs maksimumo. Kaip pavyzdys: vaikinas, kartą per savaitę treniruotės gale skiriantis 2 minutes blauzdos pratimui, o dėl jų nebuvimo kaltina genetiką. Ar tai racionalu? Kitas pavyzdys: vyrukas  kelis kartus per savaitę treniruojantis blauzdas, valgantis gerą maistą, skiriantis pakankamai laiko poilsiui, bet blauzdos tokios pat, kaip ir pirmojo pavyzdžio vaikino. Taigi, kur bėda? Galbūt jis gimė su 50% mažiau raumeninių skaidulų blauzdose, nei kiti žmonės? Galbūt, bet labiau tikėtinas variantas – jis neišmoko pirmenybės pagrindų (atsiliekančią grupę treniruoti pirmoje eilėje, prieš kitas raumenų grupes). Tačiau mūsų vyrukas, ieškodamas įtikinamiausių priežasčių, nurašo save priskirdamas visą kaltę genetikai.

Niekada nepasiduok!

Net jei tai būtų tiesa, kad jis turi blauzdų „genetinį prakeiksmą“, tai nėra priežastis pasiduoti! Treniruojantis protingai, galime įveikti daugelį kliūčių. Tai nėra tas pats, kas šalinti problemos šaknis (to padaryti net negalėtume), tačiau mes galime tuos trūkumus užmaskuoti iš išorės. Klasikinis pavyzdys yra su siaurais pečiais vaikinas. Nėra kultūrizmo žurnalo, kuriame toks pavyzdys nebūtų pateiktas bent 10 kartų, todėl apie jį trumpai: susiaurindami liemenį ir padidindami deltas jūs sukursite plačių pečių iliuziją. Pažvelkite į šiuos mažus vaikinus – Flex Wheeler ir Shawn Ray. Jie daug mažesni, nei tarkim Nasser El Sonbaty, Marcus Ruhl ir kiti gigantai, tačiau jie vis tiek užima aukštas pozicijas.

Nasser El Sonbaty

Nasser El Sonbaty

Dar kartą apie iliuziją – pagrindas tai, kad kultūrizme iliuzijos efektas nėra tiek susijęs su genetika, kiek daugelis mano, todėl nors ir jums gali tekti kariauti didelį karą prieš gamtą ir tai ką ji davė, tačiau visgi įmanoma jį laimėti.

Pusiausvyros išlaikymas

Jei turite siaurus pečius, mažas blauzdas, prioritetinės raumenų grupės ir tūrėtų būti šios. Keista, bet patirtis rodo, kad daugelis žmonių daro kaip tik priešingai. Turėkite omenyje, kad kultūrizmas – išlaikyta pusiausvyra.

Vaikinas su didele viršutine kūno dalimi ir voro kojomis atrodo mažų mažiausiai juokingai, o nepaisant to, jis savo kūne sukūrė disproporciją, kuri neigiamai veikia sveikatą ir rezultatus (pridėkite 7kg ant viršutinės kūno dalies, išlaikydami tokias pat kojas ir tai suveiks, kaip 7kg kuprinė ant jūsų pečių). To rezultatas – nesubalansuotumas, o sprendimas – prioritetinės treniruotės. Skamba pažįstamai? Žinoma – tai tas pats senas principas, kurio esmė atsiliekančią raumenų grupę iškelti į treniruotės pradžią ir treniruoti ją sunkiai. Po atsiliekančios grupės treniruokite kitą, kurią įprastai treniruojate tą dieną (priklausomai nuo treniruočių programos). Taip treniruokitės, kol atsiliekanti raumenų grupė prisivys kitas, atsižvelgiant į bendrą proporcingumą. Tada visas raumenų grupes tęskite treniruodami vienodai, kad nebeatsirastų disproporcijų.

Jūs esate problema, o ne genetika

Jei esate tikrai genetiškai „prakeiktas“, jūs visada turite įdėti šiek tiek daugiau pastangų, bet atvirai kalbant, šansai yra, kad būsite maloniai nustebinti. Dažniau nei dažnai paaiškėja, kad nėra genetinės kaltės, tiesiog reikia ypatingo dėmesio. Mes galime padaryti labai daug, ir nors galbūt niekada netapsime Mr. Olympia dalyviu, tačiau tobulumui ribų nėra, ir tai nereiškia, kad mes neturėtumėme siekti maksimumo. Beveik visada galime pagerinti tai, ko gamta mums pagailėjo, pritaikius protingas prioritetines treniruotes. Tai tikrai nepakeis pagrindinių faktų – jūsų „sparnai“ niekam tikę, bicepsui trūsta piko, pečiai siauri, bet jūs visada galite sukurti iliuziją, kur privers atrodyti juos geriau. Pagrindiniai baziniai pratimai (mirties trauka, spaudimas, pritupimai) yra raktas į sėkmę taip pat. Jie ugdo jėgą, o taip pat padeda raumenims „prisitvirtinti“ prie kaulų tvirčiau ir būtent ten, kur reikia. Tarkime žasto kaulas. Pekas(pectoralis major ) jungiasi maždaug 1,5 cm atstumu nuo kaulo bazės, netoli pečių sąnario. Kai jūs spaudžiate svorį, jūs gaunate nenatūralius biomechanikos judesius (tarkime ištiesiate ranką ir laikote lazdelę. Nesvarbu, kad lazdelė lengva, pats judesys netradicinis ir sunku išlaikyti tiesią ranką. Jei lazdelė būtų arčiau kūno, ją išlaikyti būtų lengviau). Turint ilgesnes rankas pailgėja distancija, kuria atliekate štangos spaudimą, lyginant su žmonėmis, turinčiais trumpas rankas. Ir kas gauna papildomą ilgesnės distancijos apkrovą? Pekas. Čia yra du faktoriai: rankų ilgis ir tai, kur raumenys tvirtinasi prie kaulų. Darant prielaidą, kad raumuo toks pat didelis ir stiprus pas du vienodus žmones (tarkim dvynius), vienas bus visgi silpnesnis, nei kitas, jei pas pirmąjį pekas bus prisitvirtinęs nors ir keliais centimetrais arčiau pečio sąnario. Tęsiant pradėtą mintį: raumenys yra vienodo dydžio ir pajėgumo. Raumenys dirba vienodai sunkiai, keldami X pakartojimų. Tačiau nedidelis skirtumas, kur raumuo jungiasi su kaulu gali padėti iškelti jums 13 kg daugiau. Taip pat, su ta pačia jėga, raumenų dydžiu, peko jungimosi su kaulu vieta, esančių dviejų vaikinų jėga skirsis, jei vienas iš jų turi 20% ilgesnes rankas. Atsimenate lazdelės laikymo pavyzdį? Ilgesnės rankos priverčia biomechanizmą veikti prieš jį patį, taip pat svoris juda ilgesne trajektorija, nei trumparankio vaikino. Štai kodėl retai kada pamatysite 2 metrų atletus keliančius didelius svorius Olimpinėse žaidynėse. Pavyzdys su štangos spaudimu galioja pritūpimuose ir kituose pratimuose. Dabar bent jau žinote, kodėl žemi vaikinai gali pakelti daugiau už jus.

Literatūra:

  • Hubal MJ, Gordish-Dressman H, Thompson PD, Price TB, Hoffman EP, Angelopoulos TJ, Gordon PM, Moyna NM, Pescatello LS, Visich PS, Zoeller RF, Seip RL, Clarkson PM. Variability in muscle size and strength gain after unilateral resistance training. Med Sci Sports Exerc 37: 964–972, 2005.
  • Petrella JK, Kim JS, Mayhew DL, Cross JM, Bamman MM. Potent myofiber hypertrophy during resistance training in humans is associated with satellite cell-mediated myonuclear addition: a cluster analysis.J Appl Physiol104: 1736–1742, 2008.
  • Bamman MM, Petrella JK, Kim JS, Mayhew DL, Cross JM. Cluster analysis tests the importance of myogenic gene expression during myofiber hypertrophy in humans. J Appl Physio 102: 2232–2239, 2007.
  • Timmons JA. Variability in training-induced skeletal muscle adaptation. J Appl Physiol [Epub ahead of print], 2010.
  • Dennis RA, Zhu H, Kortebein PM, Bush HM, Harvey JF, Sullivan DH, Peterson CA. Muscle expression of genes associated with inflammation, growth, and remodeling is strongly correlated in older adults with resistance training outcomes. Physiol Genomics 38(2):169-75, 2009.
  • Bouchard C, Tremblay A, Despres JP, Nadeau A, Lupien PJ, Theriault G, Dussault J, Moorjani S, Pinault S, Fournier G. The response to long-term overfeeding in identical twins. N Engl J Med. 322(21):1477–1482, 1990.
  • Bouchard C, Tremblay A, Despres JP, Theriault G, Nadeau A, Lupien PJ, Moorjani S, Prudhomme D, Fournier G. The response to exercise with constant energy intake in identical twins. Obes Res 2:400–410, 1994.
  • Perusse L, Despres JP, Lemieux S, Rice T, Rao DC, Bouchard C. Familial aggregation of abdominal visceral fat level: results from the Quebec family study. Metabolism 45:378–382, 1996.
  • Bouchard C, Tremblay A. Genetic effects in human energy expenditure components. Int. J. Obes 49–55. discussion 55–8, 1990.
  • Loos RJ and Bouchard C. Obesity – is it a genetic disorder?  Intern Med 254(5) 401-25, 2003.
  • Cotsapas C, Speliotes EK, Hatoum IJ, et al.: Common body mass index-associated variants confer risk of extreme obesity. Hum Mol Genet 18:3502–3507, 2009.
  • Rankinen T, Zuberi A, Chagnon YC, Weisnagel SJ, Argyropoulos G, Walts B, Perusse L, Bouchard C. The human obesity gene map: the 2005 update. Obesity (Silver Spring) 14(4):529–644, 2006.
  • Fawcett KA, Barroso I. The genetics of obesity: FTO leads the way. Trends Genet. pp. 266–274, 2010.
  • Tercjak M, Luczynski W, Wawrusiewicz-Kurylonek N, Bossowski A. The role of FTO gene polymorphism in the pathogenesis of obesity. Pediatr Endocrinol Diabetes Meta 16(2) 109-13, 2010.
  • Herrera B and Lindgren C. The genetics of obesity. Curr Diab Rep 10:498-505, 2010.
  • Faith MS, Rha SS, Neale MC, Allison DB. Evidence for genetic influences on human energy intake: results from a twin study using measured observations. Behav Genet 29:145–54, 1999.
  • Choquette AC, Lemieux S, Tremblay A, Chagnon YC, Bouchard C, Vohl MC, Perusse L. Evidence of a quantitative trait locus for energy and macronutrient intakes on chromosome 3q27.3: the Quebec Family Study. Am J Clin Nutr 88(4): 1142-8, 2008.
  • Bray MS, Hagberg JM, Perusse L, Rankinen T, Roth SM, Wolfarth B, Bouchard C. The human gene map for performance and health-related fitness phenotypes: the 2006–2007 update. Med Sci Sports Exerc 41: 35– 73, 2009.
  • Cauci S, Santolo M, Ryckmann KK, Williams SM, Banfi F. Variable number of tandem repeat polymorphisms of the interleukin-1 receptor antagonist gene IL-1RN: a novel association with the athlete status. BMC Med Genet 11(29) 2010.
This entry was posted in Treniruočių programos. Bookmark the permalink.

GymBeam Protein Pure IsoWhey 2500 g (išrūgų izoliatas)GymBeam Protein Pure IsoWhey 2500 g (išrūgų izoliatas)Grynas IsoWhey (2500 g) tai 100% grynas išrūgų izoliatas, be laktozės su minimaliu kiekiu riebalų ir angliavandenių, be cukraus, trans-riebalų.Sužinok daugiau!

3 Responses to Tiesa apie kultūrizmo genetiką

  1. rrr says:

    keep it up!

  2. . says:

    Labai rimtas straipsnis, naudinga.

  3. Ignas says:

    Paskaites si straipsni pradejau vertint savo genetika, kuri tikrai nebloga. No chicken legs

Parašykite komentarą

Amix Nutrition maisto papildai
MPP apranga