Kulturizmas.net diskusijų forumas

Gal kas east Londone gyvenat? Ieskau buddy sportui XD

Atsimenu kaip šiandien, tais metais išpuolė labai šiltas pavasaris. Balandžio pabaigoj jau buvo sušilę taip, kad dieną visi vaikščiojo trumpom rankovėm, tik naktys dar buvo vėsios kaip reikiant. Šeštadienio popietę, baigęs atitvert vištas nuo daržo, paprašiau Poviliuko, kad su savo ižu pamestų mane iki gretimo kaimo. Ten vienas toks bybasas buvo man skoloj už suveiktą šiferį ir vamzdžius, kuriuos aš, rizikuodamas savo geru vardu, jam buvau nupisęs iš fermų statybų. Poviliukas mane ten nuvežęs paliko, mat mes su tuo veikėju atsirokavę nusprendėm truputuką pystelt. Ištvarkėm buteliuką (daugiau gert jam žmona neleisdavo), pasišnekėjom biški dar, ir aš patraukiau namo. Pakeliui į autobusų sustojimą, užsukau į krautuvę papildymo. Degtinės kaip tyčia nebuvo, tai pasiėmiau porą butelių vynelio. Stotelėj truktelėjęs pusę butelio ramiai sau prisėdau laukt autobuso. Saulutė ėmė kaitinti telniaške apvilktą mano jauną kūną, vėjas kedenti plaukus. Sėdėjau ir mėgavausi pavasariu. Nervas gal tik truputį ėmė dėl sandalo, kurį kažkokiu tai mistiniu būdu sugebėjau suplėšyt lipdamas iš Poviliuko Ižo lopšio.
Taip sau bemedituodamas išvydau plentu atriedančią latviją. „Pizdu, reikia pabandyt susitabdyt“ – pagalvojau sau, nes iki autobuso dar buvo likę gal kokios penkiolika minučių. Ištiesiau ranką, latvija sustojo.
– Kur tamsta važiuoji? – paklausiau vairuotojo.
– Pro Tytuvėnus, pro Kelmę, į Tauragę. Jei nori, sėsk į galą ten, nes matai, mašina čia visokio utiutiu priversta… – sodriu balsu tarstelėjo vairuotojas.
– Zajebys, man tinka, – atsakiau, ir įsikabarojęs į rafiką įsitaisiau ant gale buvusios vienintelės laisvos sėdynės.
Vairuotojas nemelavo, mašina tikrai iki pat lubų buvo priversta visokio utiutiu. Puodynės, drobiniai audeklai, kėdės, senoviniai rūbai, kanklės nu ir visokie kitokie panašūs dalykai.
– Dekoracijas ir rūbus parvežu, – pamatęs, jog tyrinėju krovinį, tarė vairuotojas. – Kolektyvas baliavot pasiliko. Gers utiutiuės vėl iki apsimyžimo…
– Gali ir nesakyt. Žinau, pats irgi kultūriniam gyvenime dalyvauju – atsakiau jam atsikimšdamas likusį vyno pusbutelį. – Nieko prieš jei ir atsigersiu?
Vairuotojas pasirodė beesąs supratingu žmogum ir neprieštaravo. Susileidau vynelį ir užsimerkęs ėmiau klausytis per radiją skambančios muzikos. Kelias laukė netolimas…
– Kelkis, ponuli, atvažiavom. – pajutau, kaip kažkas stuktelėjo man į petį.
– Kas? Kaip? Kur atvažiavom? – utiutiu nesuprasdamas paklausiau pramerkęs akis.
– Nu kaip kur? Nugi į Tauragę… – geraširdiškai besišypsodamas tarė vairuotojas.
– A tu jobanyj vrot! Kokia dar utiutiu Tauragę?!
Pažvelgiau pro langą – nugi akurat, utiutiu žino kokie pastatai aplinkui, nepažįstamos vietos tikrai.
– Bybiau raibas tu, mane tik iki Tytuvėnų pamest reikėjo! – pasiutau šaukt.
– Tai ko, utiutiu, nesakei? Įlipai, išsprogai vyną ir užmigai iškart. Ir perdei, utiutiu, kaip paršas per miegus paskui… ir dar Salomėjos Neries eilėraščius deklamavai! – pratrūko vairuotojas.
Padėtis buvo ne iš paprastųjų… Supratau, kad rėkimas į Tytuvėnus teleportuotis man nepadės, tad atsiprašiau vairuotojo už grubokus savo žodžius ir išsiaiškinęs, kur autobusų stotis, patraukiau jos link. Lauke jau buvo tamsu. Kiek paėjęs supratau, kad vien su telniaške man bus pizdauskas. Sušalsiu. Grįžau prie autobusiuką iškrovinėjančio vairuotojo ir paklausiau, ar neturi jis paskolint kokio nors šiltesnio apdaro. Nujaučiau, jog galiu būt pasiųstas utiutiu, tad pasiūliau už tai likusį vyno butelį. Vairuotojo visgi gero žmogaus būta… Po trumpų derybų už vyną ir dešimt rublių iš jo nusipirkau senovinį liaudišką švarką ir klumpes (nes mačiau, kad sandalui jau tuoj bus pizdiec). Kaip priedą dar ans man pridėjo šiaudinę skrybėlę. Apsirengiau ir patraukiau į stotį… Ten manęs laukė dar vienas smūgis – paaiškėjo, jog jokio autobuso į Kelmės pusę nebus iki pat pusės šešių ryto.
„Pizdu, permiegosiu stoty“ – pagalvojau sau ir nuėjau pas autobusų parko sargą paklaust, kur čia artimiausias taškas. Sargas paslaugiai palydėjo mane iki artimiausios babūsės. Už dvigubą kainą nusipirkau porą butelių, vieną kurių tuoj mes su tuo sargu ir patvarkėm. Mačiau kaip ans akim blizgino ir į antrą, bet, pasakęs „čia bus man pusryčiams“, įsikišau jį užantint ir patraukiau paklajot po naktinę Tauragę.
Galėjau aišku pasilikt pernakvot pas tą sargą kamurkėj, bet kažkaip nesinorėjo. Nežinau, ans lyg tyčia, lyg ir ne, mane porą syk grybštelėjo už šlaunies.. Tai žinot.. Tikriausia ten viskas buvo gerai, bet minčių tuo metu kilo įvairių… Žodžiu…
Vos pradėjus klajot galutinai suplyšo sandalas. Apsimoviau klumpes. Kaukšt kaukšt, kaukšt kaukšt – ėmė skambėt vienišo klajūno žingsniai naktinėse Tauragės gatvėse… Nuo to kaukšėjimo ir degtinės mane užplūdo romantiška, netgi sakyčiau poetiška nuotaika….
„utiutiu, gi Tauragėj Valerija gyvena!“ – staiga šovė mintis. „Kaip aš tai galėjau užmiršt? Kaip?!!”
Valerija kurį laiką dirbo mūsų kolūkyje, bet paskui susiradusi kažkokį miestietį išsikėlė į Tauragę ir įsidarbino mėsos kombinate. Labai simpatiška buvo moteris, verbavau ją, kol pas mus dirbo, bet kažkaip vat taip gavos jog išsikraustė… Po trijų metų su tuo diedu jie išsiskyrė, ir dabar ji gyveno viena. Prieš gerus porą mėnesių buvau užsukęs trumpam pas ją į svečius netgi, kai su reikalais pro šalį važiavau… Nu ir kaip aš galėjau užmiršt?…
Nors Tauragę pažinojau menkai, po šiokių tokių klajonių atsipaisčiau, kuris tas Valerijos namas. Buvo jau po vidurnakčio, bet romantiškos pavasariškos nuotaikos apimtas nusprendžiau užsukt į svečius ir pasiprašyt nakvynės. Kad neatrodyčiau kaip paskutinis utiutiu, prilupau iš pakeliui pasitaikiusio kažkokio didžiulio darželio visą glėbį raudonų tulpių. Ne vieną, ne tris, ne penkias. O visą supistą glėbį. Tiek, kiek tik begalėjau panešt… Priskyniau, ir nukaukšėjau pas Valeriją…
Ne iš karto ji man atidarė duris. Ir suprantu – kas gi pultų vidurnaktį jas atidarinėt girtam, liaudiškais rūbais apsirengusiam, klumpėm apsiavusiam durniui su šiaudine skrybėle. Tegu ir nešinam glėbiu raudonų tulpių… Bet kai atidarė, kai išvydau ją vilkinčią šiek tiek perregimais naktiniais marškiniais, netekau amo…
– Labas, Valerija, sveikinu tave su Tarybinės moters diena – išlemenau šiaip ne taip, jausdamas kaip triusikuose nebeįsitenka besistiebianti birka.
– Vacy, tai kad balandis jau baigias, – nusišypsojo ji.
– Žinau… Bet kad kažkaip anksčiau nesigavo. Kaip sakoma, geriau vėliau nei niekada…
– Na taip.. – sušnabždėjo ji kažkaip gundančiai. Ir tą pačią akimirką iš jos suspindusių akių supratau, jog liksiu nakvot… Gal net ir ne vienai nakčiai…
…………
Tokia vat romantiška istorija man nutiko vieną šiltą pavasarį … Po kurio laiko, visiškai atsitiktinai sužinojau, jog prieš pat Gegužės pirmosios šventę Tauragėje buvo įvykdytas šiurpus antitarybinis išpuolis – nenustatytas asmuo ar asmenys suniokojo priešais vietos partkomą įrengtą gėlyną, kuriame pionieriai raudonas tulpes buvo susodinę į didžiulę taisyklingą penkiakampę žvaigždę… Kipišas ten buvo kilęs nemenkas. Ėjo kalbos, jog tai galėjo būt net užsienio agentų darbas, mat gėlyne buvo likę kažkokie labai neįprasti pėdsakai…

Tiomis rašė:

Atsimenu kaip šiandien, tais metais išpuolė labai šiltas pavasaris. Balandžio pabaigoj jau buvo sušilę taip, kad dieną visi vaikščiojo trumpom rankovėm, tik naktys dar buvo vėsios kaip reikiant. Šeštadienio popietę, baigęs atitvert vištas nuo daržo, paprašiau Poviliuko, kad su savo ižu pamestų mane iki gretimo kaimo. Ten vienas toks bybasas buvo man skoloj už suveiktą šiferį ir vamzdžius, kuriuos aš, rizikuodamas savo geru vardu, jam buvau nupisęs iš fermų statybų. Poviliukas mane ten nuvežęs paliko, mat mes su tuo veikėju atsirokavę nusprendėm truputuką pystelt. Ištvarkėm buteliuką (daugiau gert jam žmona neleisdavo), pasišnekėjom biški dar, ir aš patraukiau namo. Pakeliui į autobusų sustojimą, užsukau į krautuvę papildymo. Degtinės kaip tyčia nebuvo, tai pasiėmiau porą butelių vynelio. Stotelėj truktelėjęs pusę butelio ramiai sau prisėdau laukt autobuso. Saulutė ėmė kaitinti telniaške apvilktą mano jauną kūną, vėjas kedenti plaukus. Sėdėjau ir mėgavausi pavasariu. Nervas gal tik truputį ėmė dėl sandalo, kurį kažkokiu tai mistiniu būdu sugebėjau suplėšyt lipdamas iš Poviliuko Ižo lopšio.
Taip sau bemedituodamas išvydau plentu atriedančią latviją. „Pizdu, reikia pabandyt susitabdyt“ – pagalvojau sau, nes iki autobuso dar buvo likę gal kokios penkiolika minučių. Ištiesiau ranką, latvija sustojo.
– Kur tamsta važiuoji? – paklausiau vairuotojo.
– Pro Tytuvėnus, pro Kelmę, į Tauragę. Jei nori, sėsk į galą ten, nes matai, mašina čia visokio utiutiu priversta… – sodriu balsu tarstelėjo vairuotojas.
– Zajebys, man tinka, – atsakiau, ir įsikabarojęs į rafiką įsitaisiau ant gale buvusios vienintelės laisvos sėdynės.
Vairuotojas nemelavo, mašina tikrai iki pat lubų buvo priversta visokio utiutiu. Puodynės, drobiniai audeklai, kėdės, senoviniai rūbai, kanklės nu ir visokie kitokie panašūs dalykai.
– Dekoracijas ir rūbus parvežu, – pamatęs, jog tyrinėju krovinį, tarė vairuotojas. – Kolektyvas baliavot pasiliko. Gers utiutiuės vėl iki apsimyžimo…
– Gali ir nesakyt. Žinau, pats irgi kultūriniam gyvenime dalyvauju – atsakiau jam atsikimšdamas likusį vyno pusbutelį. – Nieko prieš jei ir atsigersiu?
Vairuotojas pasirodė beesąs supratingu žmogum ir neprieštaravo. Susileidau vynelį ir užsimerkęs ėmiau klausytis per radiją skambančios muzikos. Kelias laukė netolimas…
– Kelkis, ponuli, atvažiavom. – pajutau, kaip kažkas stuktelėjo man į petį.
– Kas? Kaip? Kur atvažiavom? – utiutiu nesuprasdamas paklausiau pramerkęs akis.
– Nu kaip kur? Nugi į Tauragę… – geraširdiškai besišypsodamas tarė vairuotojas.
– A tu jobanyj vrot! Kokia dar utiutiu Tauragę?!
Pažvelgiau pro langą – nugi akurat, utiutiu žino kokie pastatai aplinkui, nepažįstamos vietos tikrai.
– Bybiau raibas tu, mane tik iki Tytuvėnų pamest reikėjo! – pasiutau šaukt.
– Tai ko, utiutiu, nesakei? Įlipai, išsprogai vyną ir užmigai iškart. Ir perdei, utiutiu, kaip paršas per miegus paskui… ir dar Salomėjos Neries eilėraščius deklamavai! – pratrūko vairuotojas.
Padėtis buvo ne iš paprastųjų… Supratau, kad rėkimas į Tytuvėnus teleportuotis man nepadės, tad atsiprašiau vairuotojo už grubokus savo žodžius ir išsiaiškinęs, kur autobusų stotis, patraukiau jos link. Lauke jau buvo tamsu. Kiek paėjęs supratau, kad vien su telniaške man bus pizdauskas. Sušalsiu. Grįžau prie autobusiuką iškrovinėjančio vairuotojo ir paklausiau, ar neturi jis paskolint kokio nors šiltesnio apdaro. Nujaučiau, jog galiu būt pasiųstas utiutiu, tad pasiūliau už tai likusį vyno butelį. Vairuotojo visgi gero žmogaus būta… Po trumpų derybų už vyną ir dešimt rublių iš jo nusipirkau senovinį liaudišką švarką ir klumpes (nes mačiau, kad sandalui jau tuoj bus pizdiec). Kaip priedą dar ans man pridėjo šiaudinę skrybėlę. Apsirengiau ir patraukiau į stotį… Ten manęs laukė dar vienas smūgis – paaiškėjo, jog jokio autobuso į Kelmės pusę nebus iki pat pusės šešių ryto.
„Pizdu, permiegosiu stoty“ – pagalvojau sau ir nuėjau pas autobusų parko sargą paklaust, kur čia artimiausias taškas. Sargas paslaugiai palydėjo mane iki artimiausios babūsės. Už dvigubą kainą nusipirkau porą butelių, vieną kurių tuoj mes su tuo sargu ir patvarkėm. Mačiau kaip ans akim blizgino ir į antrą, bet, pasakęs „čia bus man pusryčiams“, įsikišau jį užantint ir patraukiau paklajot po naktinę Tauragę.
Galėjau aišku pasilikt pernakvot pas tą sargą kamurkėj, bet kažkaip nesinorėjo. Nežinau, ans lyg tyčia, lyg ir ne, mane porą syk grybštelėjo už šlaunies.. Tai žinot.. Tikriausia ten viskas buvo gerai, bet minčių tuo metu kilo įvairių… Žodžiu…
Vos pradėjus klajot galutinai suplyšo sandalas. Apsimoviau klumpes. Kaukšt kaukšt, kaukšt kaukšt – ėmė skambėt vienišo klajūno žingsniai naktinėse Tauragės gatvėse… Nuo to kaukšėjimo ir degtinės mane užplūdo romantiška, netgi sakyčiau poetiška nuotaika….
„utiutiu, gi Tauragėj Valerija gyvena!“ – staiga šovė mintis. „Kaip aš tai galėjau užmiršt? Kaip?!!”
Valerija kurį laiką dirbo mūsų kolūkyje, bet paskui susiradusi kažkokį miestietį išsikėlė į Tauragę ir įsidarbino mėsos kombinate. Labai simpatiška buvo moteris, verbavau ją, kol pas mus dirbo, bet kažkaip vat taip gavos jog išsikraustė… Po trijų metų su tuo diedu jie išsiskyrė, ir dabar ji gyveno viena. Prieš gerus porą mėnesių buvau užsukęs trumpam pas ją į svečius netgi, kai su reikalais pro šalį važiavau… Nu ir kaip aš galėjau užmiršt?…
Nors Tauragę pažinojau menkai, po šiokių tokių klajonių atsipaisčiau, kuris tas Valerijos namas. Buvo jau po vidurnakčio, bet romantiškos pavasariškos nuotaikos apimtas nusprendžiau užsukt į svečius ir pasiprašyt nakvynės. Kad neatrodyčiau kaip paskutinis utiutiu, prilupau iš pakeliui pasitaikiusio kažkokio didžiulio darželio visą glėbį raudonų tulpių. Ne vieną, ne tris, ne penkias. O visą supistą glėbį. Tiek, kiek tik begalėjau panešt… Priskyniau, ir nukaukšėjau pas Valeriją…
Ne iš karto ji man atidarė duris. Ir suprantu – kas gi pultų vidurnaktį jas atidarinėt girtam, liaudiškais rūbais apsirengusiam, klumpėm apsiavusiam durniui su šiaudine skrybėle. Tegu ir nešinam glėbiu raudonų tulpių… Bet kai atidarė, kai išvydau ją vilkinčią šiek tiek perregimais naktiniais marškiniais, netekau amo…
– Labas, Valerija, sveikinu tave su Tarybinės moters diena – išlemenau šiaip ne taip, jausdamas kaip triusikuose nebeįsitenka besistiebianti birka.
– Vacy, tai kad balandis jau baigias, – nusišypsojo ji.
– Žinau… Bet kad kažkaip anksčiau nesigavo. Kaip sakoma, geriau vėliau nei niekada…
– Na taip.. – sušnabždėjo ji kažkaip gundančiai. Ir tą pačią akimirką iš jos suspindusių akių supratau, jog liksiu nakvot… Gal net ir ne vienai nakčiai…
…………
Tokia vat romantiška istorija man nutiko vieną šiltą pavasarį … Po kurio laiko, visiškai atsitiktinai sužinojau, jog prieš pat Gegužės pirmosios šventę Tauragėje buvo įvykdytas šiurpus antitarybinis išpuolis – nenustatytas asmuo ar asmenys suniokojo priešais vietos partkomą įrengtą gėlyną, kuriame pionieriai raudonas tulpes buvo susodinę į didžiulę taisyklingą penkiakampę žvaigždę… Kipišas ten buvo kilęs nemenkas. Ėjo kalbos, jog tai galėjo būt net užsienio agentų darbas, mat gėlyne buvo likę kažkokie labai neįprasti pėdsakai…

utiutiu, galvojau kažkas geresnio bus

rubizzz rašė:

Perskaičiau.. Gailiuosi sugaišto laiko...

aciu uz informacija tada net nepradesiu skaityt

X69 rašė:

visai nieko o kiek cia to laiko sugaisi? 2min?

Ne visi kaciokai cia, matyt, skaito taip greit, kaip tu

paltas rašė:

X69 rašė:

visai nieko o kiek cia to laiko sugaisi? 2min?

Ne visi kaciokai cia, matyt, skaito taip greit, kaip tu

bereikalingai daug skaitant gali prasidet katabolizmas nax

X69 rašė:

visai nieko o kiek cia to laiko sugaisi? 2min?

Gal ir dar mažiau. Bet ir to gaila.. Tikėjaus kažko įdomiau. O čia vašie apie nieką...
Ps. Skaičiau per tel ir šiek tiek išgėręs, tai... Laiko nenuėminėjau.. Keista kad tau tai svarbu..

Paskutinį kartą taisė rubizzz (2016-10-09 10:01)

stacksonracksracksonstack rašė:

susimasciau, googlinau nk neradau. kam isduoda ginklu(normaliu, ne pipiriniu) leidimus? apsauginiams duoda tik tu purskiamu vaikisku ar ir normaliu? p.x ten tuos kursus praeit butu
kad tipo jei randa masinoj, pamujuoji popierium mentui pries snuki ir viskas?

Apsauginiai turi praeiti kursus ir gauti leidima koviniam ginklui. Kursus as ginklo praejau dar litais lygtai kainavo apie 300 jei gerai pamenu. Kursus vede kartu su tais kurie ejo del ginklo + apsauginio pazymejimo

stacksonracksracksonstack rašė:

susimasciau, googlinau nk neradau. kam isduoda ginklu(normaliu, ne pipiriniu) leidimus? apsauginiams duoda tik tu purskiamu vaikisku ar ir normaliu? p.x ten tuos kursus praeit butu
kad tipo jei randa masinoj, pamujuoji popierium mentui pries snuki ir viskas? p.s. ginklas glockas tarkim19

Masinoj ginklo negali laikyti - tik prie saves. Negali but isgeres ar apsineses. Negali jo issitraukt - tik tuo atveju kai panaudosi. O panaudot irgi negali nes debiliski butinosios ginties istatymai. Zodziu neverta

stacksonracksracksonstack rašė:

Prie saves tai detuvej ar kaip? Masinoj tarkim bardacioke nelabai? AS niekad negeriu ir nesitorcinu tai nebeda. Nemanau, kad kazkas irodys jog issitraukiau ir mojavau pries snuki. O ir persovus tarkim koja ar kazka tai cia manau jau toliau sektu kurio advokatas geresnis?

Jokiam bardačioke ar durelėse negali būti, tik prie pačio kūno. Pasakys, kad mojavai, patikrins ar turi su kuo mojuoti ir viskas Kokių dar įrodymų reikia?

Geriau pamirs ginkla. Pas mus ten  su  butinosios ginties atvejais po teisma uztaso.. ( ir kalti lieka)
Nebent namie turet. For fun i saudykla vaziuot pasaudyt.

stacksonracksracksonstack rašė:

Prie saves tai detuvej ar kaip? Masinoj tarkim bardacioke nelabai? AS niekad negeriu ir nesitorcinu tai nebeda. Nemanau, kad kazkas irodys jog issitraukiau ir mojavau pries snuki. O ir persovus tarkim koja ar kazka tai cia manau jau toliau sektu kurio advokatas geresnis?

Ginkla gali tik prie saves turet, jokiu bordacioku ar bagaziniu.. jei kas paskus kad buvai issitraukes ginkla nesant butinosios ginties atveju atsakysi minimum administracine nuobauda. Jei panaudosi ginkla teisme galesi bandyt irodinet kad buvo butinoji gintis bet 99% kad neirodysi. Esme tame kad butinoji gintis gali but naudojama tik esant pavojui tavo gyvybei (realiai kai jau mirsti), bet jei tave dauzo vienas marozas, spardo ant zemes tave kaip siuksle vistiek negali naudot ginklo nes nera pavojaus tavo gyvybei - pavojus tik tavo sveikatai. Nusausi - sesi. Va tokie tie istatymai...