Kulturizmas.net diskusijų forumas

„Jeigu jūs girdėsite kažką viešai svarstant, kad olimpinės žaidynės dėl genų perkėlimo atsiduria ties žlugimo riba, paraginkite šį žmogų nurimti, lėtai kvėpuoti ir tada pagalvoti apie darbą, kuris užtikrintų, kad olimpinių varžybų vertybės būtų išsaugotos.“ iš straipsnio „Genų dopingas“, kurį parengė Ieva Lukošiūtė – Lietuvos Antidopingo agentūros vadovė.

„Sportas yra mažesnis visuomenės modelis. Pintinėje būna supuvusių obuolių, gyvenime yra sukčių. Tik sportininkų poelgių kaina yra didesnė. Ką patarti tėvams, kurių vaikai stebi savo numylėtinius ir stengiasi juos pamėgdžioti? Dabar turbūt yra viena išeitis: uždenkite jiems akis.“ post-gazette.com

Pavojai. Verta prisiminti, kad pelės gyvenimo trukmė yra apytikriai dveji metai, o žmogus gali lengvai išgyventi iki aštuoniasdešimties metų. Genų terapijos paveikta pelė gali mirti nuo senatvės gerokai anksčiau negu pasireikš genų perkėlimo komplikacijos. Žinoma, kad genų perkėlimai gali sukelti širdies sutrikimus, įvairių organų nepakankamumą, vėžį ar net mirtį. Pavyzdžiui, yra nemažai atvejų, kada genų terapija, siekusi išgyti vieną ligą, sukėlė kitos ligos, kaip leukemija, atsiradimą.

Genų perkėlimo metodai – tokie techniškai modernūs ir tuo pačiu metu dar vis netikslūs – ląstelėje gali sutrikti. Tada dauguma tokių ląstelių mirtų ar nustotų funkcionuoti, tad sportininkui įterpti genai, užuot padėję, gali ir pakenkti. Dvidešimties metų sportininko laukia daugelio metų nežinomybė padarinių, kurie gali atsirasti naudojant genų dopingą. Jeigu naujasis genas stabiliai integruotas į ilgai gyvenančios ląstelės genomą, jis gali daryti stiprų poveikį žmogaus sveikatai visą gyvenimą. „Tačiau ar kas pagalvojo, kas laukia sportininko, kai jis baigs profesionalo karjerą? Eritropoetinas toliau gaminsis tokiu pačiu tempu, o krūvio juk nebebus. Tai pats tiesiausias kelias į mirtį. Kraujas pasidaro klampus, taigi insultas ir infarktas garantuoti.” – nuogąstauja antidopingo agentūros vadovė dr. I. Lukošiūtė-Staninkūnienė. Vaistų kursą galima lengvai nutraukti, o geno veiklos jau niekas nebesustabdys ir nežinia, kada jis „išsijungs“. Tad nors genetinių manipuliacijų technologijos ištobulintos, tačiau vis dar aiškinamasi, kaip priversti jas dirbti be sutrikimų žmogaus organizme. Deja, rezultatų gerinimo sporte istorija rodo, kad šie netikslumai ir rizika nesulaikys šio nesąžiningo verslo ar patiklių sportininkų. Treneriai, abejingi sportininkų sveikatai, gali slaptai bendradarbiauti su neetiškais mokslininkais, kurie turi įgūdžių ir prieinamą žaliavą, būtiną genų modifikacijai. Sporto specialistai vieningai sutaria, kad šioje vietoje švietimas yra gyvybiškai svarbus. Reikia pradėti kalbėti apie dopingo pavojus jau mokyklose, kad būtų suprasta genų perkėlimo rizika žmogui.

Ar tikrai genų dopingas nesusekamas? Sporto pasaulyje vyrauja nuomonė, kad iki šiol mokslo tyrimo darbai neparengė patikimų metodų genų dopingo naudojimo faktui nustatyti. Lietuvos olimpinės rinktinės vyriausiasis gydytojas Dalius Barkauskas (žr. nuotrauką) teigia, jog genetinis dopingas yra idealus preparatas, kurį ištobulinus, vargu, ar būtų įmanoma apskritai išaiškinti: „Būtų galima taip pabandyti paaiškinti: mano organizmas turi tam tikrą ribotą galimybę raudonuosiuose kraujo kūneliuose gaminti hemoglobiną, Nustatoma, kad šis mano genas dirba silpniau negu kiti. Sukuriamas preparatas, kuris stimuliuoja geną, kad šis gamintų daugiau hemoglobino. Aš tą preparatą susileidžiu, jis veikia mane, sakysime, šešias valandas, paskui suyra. Viskas. O aš turiu rezultatą“. Genų specialistas H. Lee Sweeney teigia, kad „ateis ta diena, kai antidopingo aktyvistai pasiduos. Galbūt prireiks dar 20 metų, bet ta diena artėja“.

Manoma, kad genų terapijos technikos bus naudojamos ir suteiks sportininkui pranašumą jėgos, greičio arba ištvermės reikalaujančiuose sportuose. 2004 metais Prancūzijoje atliktos studijos duomenimis įmanoma sukurti testus, kurie aptiktų tik tam tikrus genų dopingo tipus. Atliktas tyrimas, kurio metu beždžionėms buvo suleistas genas į raumenis, kuris skatina eritropoetino (EPO) gamybą. Nustatyta, kad beždžionių, kurioms skirta geno injekcija, raumenų struktūra nežymiai skyrėsi nuo tyrime nedalyvavusių, normalaus EPO lygio beždžionių. Taigi tokiu pagrindu būtų galima nustatyti genų dopingo vartojimo atvejus ištvermės sportuose. Kur kas kebliau būtų nustatyti, kada genų dopingas būtų naudojamas, siekiant sustiprinti raumenų jėgą arba padidinti raumenų susitraukimo greitį. Tokiu atveju reikėtų atlikti raumenų biopsiją. Biopsija – tai ląstelių ar audinių gabalėlio paėmimas ištyrimui. Mėginys imamas iš to organo ar vietos, kur matomi pakitimai. Šiuo metu biopsija yra tiksliausias tyrimas diagnozuojant daugelį ligų, ypač vėžį. Atlikę biopsiją, medicininės patologijos laboratorijų specialistai galėtų nustatyti, ar sportininko DNR nėra pakitimų. Tačiau iš esmės biopsija reikštų intervenciją į atleto kūną, todėl sukeltų sportininkų pasipriešinimą. Be to, jeigu mėginys bus imamas prieš varžybas, sportininkai gali nuogąstauti dėl galimos neigiamos įtakos jų pasirodymui. Įdomu, kad biopsijos WADA neužtektų galutinai įrodyti sportininką padarius nuodėmę. WADA turėtų palyginti sportininko ir jo šeimos narių DNR tyrimus, norint kuo tiksliau nustatyti genų mutacijas. Vadinasi, ne tik sportininkas, bet ir jo šeima bus antidopingo testų subjektai. Tai kels papildomų etikos problemų dopingo „sargams“.

1960 m. Suomijos slidinėjimo legenda Eero Mantyranta (žr. nuotrauką) iškovojo savo pirmąjį olimpinį aukso medalį, būdamas vos 23 metų. 1964 ir 1968 m. žiemos olimpiadose vėl iškovojo ne vieną aukso medalį. Daugelis įtarinėjo jį vartojant dopingą, nors sportininkas kategoriškai tai neigė. Paslapties šydas buvo praskleistas tik po dviejų dešimtmečių. Molekuliniai biologai išaiškino, jog E. Mantyranta turėjo labai retą genetinę mutaciją, kuri pasireiškė padidintu eritrocitų gaminimu, todėl slidininkas turėjo įgimtą pranašumą prieš konkurentus. Paaiškėjo, kad jis buvo ne vienas toks: dauguma jo artimųjų turėjo tą pačią genetinę mutaciją. Iki šiol testai nustatė apie 200 tokių genų anomalijos atvejų.

2000-aisiais Berlyne gimė berniukas, jo raumenys buvo beveik dvigubai didesni negu kitų naujagimių. Berniukas buvo stiprus kaip liūtas, o sulaukęs 4 metų pajėgė į priekį ištiestomis rankomis išlaikyti du trijų kilogramų svarmenis.
Šis berniukas – vienas iš daugelio žmonių, kurių genuose užkoduoti ypatingi gebėjimai. Fenomenalios jėgos jam suteikė MSTN geno mutacija. MSTN lemia baltymo miostatino, kuris sustabdo raumenų augimą, kai šie pasiekia reikiamą dydį, genetinį kodą. Vokiečio berniuko kūne beveik nesigamino miostatino, todėl jo raumenys nenustojo augę.

Taigi kyla klausimas, ar sportininkui, turinčiam paveldėtą genetinę mutaciją, kuri skatina, tarkime, didesnį nei įprastą hemoglobino išsiskyrimą kraujyje (padidina ištvermę) sąžininga varžytis kitų sportininkų atžvilgiu? O jei sportininkas, naudodamas genų dopingą, turės tokį patį padidintą hemoglobino kiekį kraujyje? Ar tai ne tas pats? WADA vadovai turės gerokai pasukti galvą, kaip išspręsti tokius galvosopius.

WADA pozicija. „Niekas kol kas nežino, ar genų dopingas sporto pasaulyje jau egzistuoja, bet mes manome, jog gana greitai tai taps realybe“ – teigia WADA atstovas. „Tačiau sportininkai turėtų prisiminti, kad progresuoja ir mokslas apie genų terapijos aptikimą“. Daug sportininkų ir jų aplinkos žmonių gali turėti klaidingą saugumo jausmą, kad genų dopingo negalima susekti, nes kai genas įterpiamas į organizmą, jis tampa genomo dalimi. „Tie, kurie mano, kad galės apgaudinėti naudodami genų perkėlimo technologiją, bus netikėtai nustebinti, – sako Davidas Howmanas (žr. nuotrauką), WADA generalinis direktorius – „Tai WADA ir jos partnerių prioritetas užtikrinti, kad genų dopingas būtų susekamas kaip ir kitos tradicinio dopingo formos“. Iš tikrųjų gali būti sunku pamatyti, kad kažkoks genas yra įterptas į organizmą, tačiau WADA atstovai teigia, kad bus dopingo vartojimo padariniai, kuriuos galima pamatyti ir išmatuoti. Yra sudaromi sportininkų biologiniai pasai, kurie leidžia nustatyti, ar yra staigūs pakitimai organizme. Pavyzdžiui, genas parodys pats, kad jis gamina daugiau tam tikrų proteinų ar enzimų, kurie gali būti susekti ir išmatuoti kaip ir vaistų dopingo atveju. Naujos ir svetimos medžiagos turės organizmui poveikį, kuris taip pat gali būti susektas. Per olimpines žaidynes paimti kraujo, šlapimo mėginiai saugomi daug metų, kad juos būtų galima ištirti, patobulėjus dopingo nustatymo technologijoms.

Genų dopingo pėdsakų ieškojimo metodas yra panašus į astronomų naujų planetų atradimo metodus. Jie negali matyti planetos, bet žino, kad ji ten yra, sekdami jų gravitacijos efektą planetoms, kurios yra matomos. Tyrėjai ieško būdų, kuriais galima būtų pastebėti genomų pakitimus tiriant kraują. Kita unikali idėja yra įsivaizduojama kaip magnetinis rezonansas, kuris būtų naudojamas kūnui skenuoti ir neįprastoms genų ekspresijos vietoms nustatyti. Misija neįmanoma? Daktaras Friedmanas sako, kad ne: „Mano patarimas sportininkams: nebūkite tikri – tai yra labai pavojingas kelias keliauti toliau ir mes būsime pasiruošę sulaikyti judėjimą.“ Suprantama, kad WADA turi ginti sporto garbę, todėl kiek jų kalba tėra rėksminga retorika, o kiek joje teisybės, spręsti palieku skaitytojui.

Žmonių – robotų varžybos? Genetiškai modifikuoti sportininkai pasiekia neregėtų rezultatų įvairiose sporto rungtyse. Maratono bėgikai distanciją baigia greičiau nei per 2 valandas (dabartinis rekordas – 2:03:38), 100 m distancijoje sprinteriai finišuoja mažiau nei per 9 sekundes (dabartinis rekordas – 9.58), šuolyje į tolį atletai nuskrieja gerokai už 9 metrų žymos (8.95). Tačiau ar žmonėms bus įdomu stebėti žmonių-robotų varžybas? Juk stebėsime ne natūralaus talento sportininkus, o mokslo kūrinius ir mašinas.

Genų dopingo šalininkai siūlo rengti dviejų lygių varžybas: vienos varžybos, kuriose būtų leistina naudoti visas įmanomas technologijas ir dopingo formas, ir sportinius renginius be dopingo. Filosofo M. Sandelo, kuris domisi genetine inžinerija ir biotechnologijų etika, nuomone, trumpų distancijų bėgimuose, ypač 100 m rungtyje, žmonės plūste plūstų į stadionus, norėdami pamatyti robotiškų atletų pasirodymus. Tačiau tokios varžybos sulauktų tik trumpalaikį aistruolių susižavėjimą. Ilgainiui sporto aistruolių susidomėjimas išutiutiuėstų, nes toks kvazi-sportas žemina žmogiškąjį elementą ir jo sampratą, pagal kurią atleto pasirodymas yra tik jo pačių fizinių, psichologinių ir taktinių galimybių išraiška.

M. Sandelas teigia, kad genetiškai modifikuotų sportininkų varžybos būtų visai smagus šou, tačiau jokiu būdu ne sportas: „Galbūt mes žavėsimės farmacininko ar inžinieriaus pasiekimu, bet argi žavėsimės atletu? Mes prarasime ryšį su žmogiškuoju matmeniu ir natūraliais žmogaus talentais, dėl kurių mes vertiname ir žavimės sportu.“ Juk atėję į sporto renginį mes grožimės atleto darbu ištobulintu kūnu ir jo žmogiškosiomis savybėmis nugalėti – ryžtu, valia, užsispyrimu, kova, išgyvenimu ir panašiomis nuo sporto neatsiejamomis vertybėmis. Tai tiksliai perteikė Lietuvos krepšinio rinktinės žaidėjas Rimantas Kaukėnas po mačo su Turkija: „Čia sportas… Nervai vieną minutę taip, kitą kitaip, bet tame ir sporto gražumas, kai plaukai šiaušiasi.“

Sporto ir šou skirtumas, pasak M. Sandelo, yra tas pats, kaip skirtumas tarp realaus krepšinio ir slambolo (žr. nuotrauką). Pastarajame žaidėjai batutų pagalba gali iššokti gerokai virš krepšio ir įspūdingai krauti į krepšį. Slambolas pritraukia žiūrovo dėmesį, naudodamas dirbtinius elementus, kurie išpučia atleto fizines galimybes, sykiu nuvertindamas prigimtinius sugebėjimus, kuriais disponuoja geriausi pasaulio atletai. Kitaip tariant, jei slambole žaistų Michaelas Jordanas, jo atletiškumas nieko nestebintų ir nublanktų kitų žaidėjų šešėlyje.

Kur ta riba? M. Sandelas apskritai apsvarsto, ką mes laikome sukčiavimu ir neleistina technologine pažanga. „Kažkada maratono bėgikai bėgo basi. Po to buvo išrasti bėgimo bateliai. Kažkas galbūt mano, kad tai – sukčiavimas. Atvirkščiai. Manau, kad tai naujovė, kuri kaip tik leido sportininkams įrodyti, kuris iš bėgikų yra iš tikrųjų geriausias, tokiu būdu pašalinant iš varžybų tokius šalutinius faktorius kaip užlipimas ant aštraus akmenuko“. Tačiau, tarkime, bėgikas pasinaudoja metro maratono trasoje (beje, bėgikas Rosie Ruiz 1980 m. Bostono maratone pasinaudojo metro ir finišavo pirmas, bet buvo diskvalifikuotas). Dopingo gynėjai teigtų, jog tai ta pati technologinė pažanga, kaip ir sportinių batelių atveju. Taip, tiek bateliai, tiek metro priklauso technologinei pažangai ir didina atleto galimybes laimėti, tačiau metro visiškai nesuderinamas su sporto esme. Technologinė pažanga skirta pagerinti, išryškinti sportininko talentus (pvz, startukai, sportiniai bateliai, vartininko pirštinės, starto atramėlės ir kt.), o ne juos deformuoti ar iškreipti.

Žinoma, atsiranda diskutuotinų atvejų. Pavyzdžiui, Nike korporacija finansuoja vadinamuosius hermetiškai sandarių, žemio deguonies lygio „aukščio namų“ (altitude house) eksperimentą, skirtą padidinti maratono bėgikų fizines galimybes. Molekuliniai filtrai tokiuose namuose sumažina deguonies lygį iki tokio, kuris randamas aukščiausių pasaulio kalnų viršūnėse. Mokslininkai, apgyvendindami bėgikus žemo deguonies lygio kambariuose 4-5 metams, įrodė ištvermės bėgikų treniruočių teorijos „miegok aukštai, treniruokis žemai“ (sleep high, train low) pagrįstumą. Miegodami Himalajų viršūnės aukštyje, sportininkai didina raudonųjų kraujo kūnelių kiekį – svarbiausią faktorių ištvermės sportuose. Taip pat greitina organizmo atsistatymą po fizinių krūvių, didina raumenų jėgą. „Aukščio namais“ naudojasi bėgikai, dviratininkai, krepšininkai, futbolininkai. „Tiek pirmajame kėlinyje, tiek ketvirtajame kėlinyje jaučiuosi taip pat. Toks pat jausmas buvo ir kojose“ – džiaugiasi padidėjusiu kūno atsparumu nuovargiui NBA žaidėjas Gilbertas Arenas. Ar tokia technologinė pažanga neperžengia leistinos ribos? Kodėl draudžiamas eritropoetinas, jei jo poveikis lygiai toks pat, kaip ir žemo lygio deguonies kambarių? WADA oficialiai pareiškė, kad „aukščio namai“ nesuderinami su sporto dvasia, tačiau šis sprendimas sulaukė didelio bėgikų ir dviratininkų atstovų protestų. WADA teko nusileisti, o sportininkai gali toliau naudotis šiuo technologinės pažangos produktu.