Maisto papildai – istorija, raida, perspektyvos

Sporto pasaulis pilnas pasiūlymų pirkti maisto papildus. Žadamas ištvermės ar jėgos ypatybių padidėjimas, greitesnis atsigavimas po fizinių krūvių, kūno riebalų kiekio sumažėjimas, didesnis atsparumas infekciniams susirgimams ir t.t. Besidominčių spektras labai platus: nuo profesionalių atletų iki sveikatingumo ar rekreacijos užsiėmimus lankančių aktyvių žmonių.

Bet kokia sportinė veikla visados turi varžybų elementų. Sportininkas stengiasi nugalėti priešininką, arba kovoja pats su savimi, siekdamas geriausių rezultatų. Ši veikla reikalauja maksimalių fizinių ypatybių (funkcinių galimybių) išvystymo. Priemonės, gerinančios organizmo funkcines galimybes, dažnai vadinamos darbingumą gerinančiomis arba ergogeninėmis. Šis terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „ergon“ – darbas ir „genan“- gaminti.

Ergogeninės priemonės gali būti įvairios: mitybos, farmacinės, fiziologinės, biomechaninės, psichologinės. Mūsų tikslas yra supažindinti su ergogeninėmis mitybos priemonėmis. Dar tiksliau – supažindinti su maisto papildais, kurie vartojami ergogeniniams tikslams sporte. Dažnai šios priemonės vadinamos maisto papildais sportininkams.

Istorija

Anksčiausiai natūralius maisto papildus pradėjo vartoti kiniečiai, kurie įvairius maisto mišinius darbingumui didinti pradėjo vartoti prieš 5000 metų. Babiloniečiai ir egiptiečiai tai darė prieš 4000 metų. Šiose kultūrose papildai buvo vartojami ir ritualiniams tikslams.

Antikinėje Graikijoje, ko gero pirmą kartą, papildai buvo pavartoti turint tikslą nugalėti konkurentus sporto varžybose. Tai galėjo nutikti todėl, kad senovės Graikijoje didelis dėmesys buvo skiriamas kūno kultui. Graikų treneriai ir atletai ieškojo maiste ypatingų galių ir tikėjo, kad tam tikri gyvūnų organai pasižymi specifinėmis savybėmis. Pavyzdžiui, gladiatoriai manė, kad liūto širdis suteikia išskirtinę drąsą tiems, kurie ją suvalgo. Įdomu, kad jau antikos laikais tam tikrų substancijų vartojimas maistui buvo atletams draudžiamas. 300 metų prieš m. e. trys Olimpinių žaidynių dalyviai buvo pašalinti iš varžybų todėl, kad vartojo grybus ir gyvulinius baltymus.

Žinomas graikų atletas  Milo iš Krotono buvo garsus tuo, kad treniravosi nešiodamas ant pečių jauną buliuką . Buliukui augant, didėjo ir Milo jėga. Šio atleto santykiai su gyvuliu baigėsi, kuomet, buliui užaugus, jis buvo užmuštas ir Milo, kaip sako legenda, suvalgė jį per vieną dieną. Šis Milo poelgis neturėtų labai stebinti, nes pagal legendą jis kasdien suvalgydavo 10 kg mėsos, 10 kg duonos ir išgerdavo 9 litrus vyno.

Nors dabar galime tik juoktis iš tokių istorijų, tačiau kai kurie antikos laikų patarimai aktualūs ir šiandien. Pvz., šaltiniai rašyti 400 m. prieš m. e. draudžia persivalgyti ar vartoti alkoholį norint pagerinti atletinį pasirengimą. Taip pat patariama vengti desertų.

Nežiūrint į ankstyvą susidomėjimą atletų mityba, vėlesni amžiai neįnešė daug naujo šioje srityje

1800 metų viduryje nuostabiai nedaug buvo žinoma net apie pačius bendriausius sporto mitybos aspektus. Pavyzdžiui, vokiečių mokslininkas von Liebig 1842 metais rašė, kad baltymai yra pirminis energijos šaltinis dirbantiems raumenims. Vitaminų reikšmės žmogaus organizmui supratimas 1900 metų pradžioje laikomas posūkio tašku mitybos, tame tarpe ir sportininkų mitybos, srityje. Eilė tyrimų, atliktų sekančiais dešimtmečiais, parodė  mitybos papildų ergogeninį poveikį. Maždaug tuo pačiu metu, kada buvo suvokta vitaminų reikšmė, buvo nustatytas teigiamas kofeino poveikis nuovargiui mažinti ir suprasta, kad baltymai turi labai nedidelę reikšmę aprūpinant organizmą energija.

1920 metais mokslininkai pradėjo tyrinėti angliavandenių įtaką darbingumui. Vienas iš tokių eksperimentų buvo atliktas Harvardo medicinos mokykloje su Bostono maratono dalyviais. Mokslininkai nustatė, kad papildomi angliavandeniai cukrinių ledinukų pavidale, suvartoti prieš maratoną ir jo metu, sumažina nuovargio reiškinius.

1940 metais buvo įtikinamai nustatyta, kad baltymai nėra pagrindinis dirbančių raumenų energijos šaltinis ir turi tik nežymią įtaką ištvermės savybėms, tačiau buvo nustatyta, kad baltymai turi įtaką raumenų masei ir jėgai. Tai nebuvo pagrįsta įtikinamais moksliniais tyrimais, tačiau nesutrukdė entuziastingam baltymų vartojimui. Šis entuziastingas vartojimas turėjo toli sekančias pasekmes ateities maisto papildų industrijai. Industrijos ekspertai pripažįsta, kad taip atsirado niša maisto papildų gamybai.

Pradėti gaminti papildai buvo skirti, visų pirma, jėgos sporto šakų atletams ir kultūristams

Bob Hofman (1899-1985) York Barbel Company įkūrėjas,  buvo  maisto papildų gamybos pionierius. B.Hofman 1932 metais pradėjo leisti žurnalą „Strenght and Health“ („Jėga ir sveikata“), 1964 metais pakeitusį pavadinimą į „Muscular Development“ („Raumenų ugdymas“). Pastarasis žurnalas išeina ir dabar. Šiuose žurnaluose buvo pradėti spausdinti straipsniai apie baltymų ir kitų maisto medžiagų bei papildų įtaką raumenų jėgai ir apimtims.

Kitas asmuo, turėjęs įtaką sveikatingumo judėjimui ir papildų gamybai, yra Joe Weider (gim. 1923 m). 1940 metais jis pradėjo leisti laikraštį „Your Physique“, kuris išaugo ir į dabar gerai žinomą žurnalą „Muscle and Fitness“. J. Weider, kaip ir B. Hofman, savo žurnale pradėjo publikuoti straipsnius apie papildus, ypatingai baltyminius.

Nors mokslinių tyrimų, įrodančių reklamuojamų papildų naudą beveik nebuvo, ar nebuvo visiškai, tačiau tokios publikacijos pasėjo sėklas, kurioms dygstant augo sporto papildų industrija.

Sekantis didelis postūmis maisto papildų gamyboje ir vartojime sietinas ne su asmenimis, bet greičiau su koncepcija. Remdamasis Skandinavijos mokslininkų tyrimais , kurie parodė angliavandenių įtaką nuovargio reiškiniams išvengti, Gatorade kompanija pradėjo gaminti sportinius gėrimus (Anonymous. Sports nutrition on track for growth, 1998).

Šie gėrimai ne tik papildydavo organizmą angliavandeniais, tuo atitolindami nuovargį, bet buvo pagaminti taip, kad įsisavinami buvo greitai, kad išvengti dehidratacijos reiškinių. Gatorade gėrimų sudėtis gimė Floridos Gainesville universitete, „Gators“ (Aligatoriai) futbolo komandos narių darbingumui padidinti. Kadangi šių gėrimų atsiradimas rinkoje buvo pagrįstas moksliniais tyrimais, Gatorade gėrimai gali būti pripažinti pirmaisiais sporto mitybos produktais.

Maisto papildų sportininkams rinka toliau augo ir 1970–1980 metais, tačiau vis dar buvo siaura – papildai buvo skirti daugiausia svorių kilnotojams. Nauji produktai atsirasdavo ir buvo gausiai vartojami, ypatingai kultūristų tarpe, tačiau be jokio mokslinio pagrindo. Labai daug buvo gaminama ir vartojama baltyminių papildų. Pirmieji iš maisto medžiagų, baltymai buvo chemiškai suskaidyti iki amino rūgščių ir vartojami kapsulių ar tablečių pavidalu. Šios eros metu atsirado ir klestėjo daug kalorijų turintys, kūno masės auginimui skirti, papildai miltelių pavidale, taip vadinami „steroidų pakaitalai“ bei labai abejotinos vertės produktai, kaip kad „smilax“, „dibencozide“, „gama-oryzanol“, ir pan.

Ankstyvieji 1980 metai pasižymėjo ir mokslinių tyrimų iškraipymais. Tai buvo daroma produktų pardavimams didinti. Gamintojai stengėsi sudaryti iliuziją, kad gaminamų produktų efektingumas moksliškai įrodytas. Geriausias tokių veiksmų pavyzdys galėtų būti mineralo boro pardavimai. Jis buvo parduodamas svorių kilnotojams raumenų masei ir jėgai didinti, kai tuo tarpu moksliniai tyrimai rekomendavo šį mineralą moterims menopauzės metu sutrikusiam maisto įsisavinimui pagerinti.

Dešimtmetis nuo 1990 metų buvo periodas, kurio metu papildų gamintojai išlaikė savo rinką ir tuo pat metu išplėtė ją pradėdami gaminti papildus, skirtus ištvermės sporto atstovams ir asmenims vedantiems aktyvų ir sveiką gyvenimą (fitness). Šuo periodu kai kurie gamintojai pradėjo skirti dėmesį moksliniams tyrimams, skirdami tam lėšas universitetų laboratorijoms.

Šiame dešimtmetyje rinkoje pasirodė „engineering foods“, kurio gamybos pradininkais buvo kompanija Met-Rx. Šie produktai, dar kitaip vadinami maisto pakaitalais arba tiesiog dirbtiniu maistu, buvo skirti sportininkams ir fitneso entuziastams. Jų sudėtyje buvo visos vieno valgymo metu teoriškai reikalingos maisto medžiagos su sumažintu kalorijų kiekiu. Nors pradžioje į dirbtinį maistą buvo žiūrima skeptiškai, tačiau vartojimo praktiškumas ir patogumas buvo faktoriai, kurie leido šiems papildams įsitvirtinti rinkoje. Dirbtinis maistas pradžioje pradėtas gaminti miltelių pavidalu, vėliau buvo pradėtas gaminti patogių vartoti batonėlių pavidalu. Taip pat šiame dešimtmetyje pradėtas gaminti kreatinas, kuris tapo populiariausiu visų laikų papildu.

Ypač ši rinka išsiplėtė pastaraisiais metais. Vis daugiau papildų, pagamintų remiantis moksliniais tyrimais ir labiau išprusęs šioje srityje vartotojas, iššaukė papildų gamybos ir vartojimo sprogimą. Tačiau ši revoliucija dar neišgyvendino neefektingų  papildų gamybos. Rinkoje vis dar yra labai daug papildų  kurių efektingumas ir nekenksmingumas  nėra moksliškai pagrįsti.

Perspektyvos

Suprasdami, kaip papildų sritis progresavo praeityje, pabandykime prognozuoti ateitį. Apgailestaudami turime pripažinti, kad tikriausiai ir ateityje bus firmų, gaminančių neapgalvotus, neefektingus ar net  sveikatai žalingus papildus, kurie po kažkurio laiko išnyks, kaip kad atsitiko daugeliui panašių neefektingų papildų.

Tačiau vis daugiau vilčių teikia universitetiniai tyrimai, atliekami sporto mitybos srityje, tiriantys naujus papildus ar įnešantys aiškumo į jau vartojamų papildų poveikį. Galima numatyti, kad gamintojai plės papildų rinką, rasdami naujas vartotojų grupes. Jau dabar pradeda ryškėti kelios naujos papildų grupės:

• skirti vidutinio ir senyvo amžiaus asmenims, besirūpinantiems širdies ir kraujagyslių sistemos (ŠKS) susirgimų prevencija
• skirti moterims, osteoporozės reiškiniams sumažinti
• viršsvorio problemoms spręsti
• sąnarių susirgimų profilaktikai

Didės  papildų ištvermės sportui poreikis, nes ištvermės sporto atletų santykis su jėgos sporto atletais yra maždaug 3:1. Turėtų mažėti reklama, besiremianti sporto žvaigždėmis, kadangi vis daugiau vartotojų tikės moksliniais tyrimais.  Ateities reklama priklausys mokslininkams ir medicinos profesionalams. Vis daugiau dėmesio maisto papildams ir jų vartojimui tam tikroms pacientų grupėms skirs medicinos bendruomenė. Jau dabar atliekami tyrimai, nustatantys kreatino įtaką kardiologiniams pacientams. Sekdamos Europos farmacinių firmų pavyzdžiu, Amerikos farmacininkai duos galingą impulsą kuriant ir gaminant naujus papildus sportininkams. Progresyvios farmacinės firmos gali kurti atskirus padalinius šiems tikslams ar įsigyti jau egzistuojančias maisto papildų sportininkams gamybos įmones. Visa tai bus lydima vis didesnio visuomenės suvokimo ir išprusimo maisto papildų vartojimo srityje.

Juridiniai aspektai

Kodėl maisto papildų rinka vystėsi taip sparčiai? Viena iš  priežasčių buvo palankūs įstatymai, reguliuojantys papildų gamybą ir patekimą į rinką (registravimas). Papildų gamybos lyderiai ir didžioji dalis papildus gaminančių firmų randasi JAV. Todėl panagrinėkime juridinius aspektus, reguliuojančius maisto papildų sritį šioje šalyje.

Šioje šalyje maisto papildų gamybą reguliuoja  „Maisto žymėjimo ir informavimo įstatymas“ (Nutrition Labeling and Education Act – NLEA) ir „Maisto papildų sveikatos ir informacijos apie juos pateikimo įstatymas“ (Dietary Supplement Health and Education Act – DSHEA). Vyriausybinė organizacija, kontroliuojanti maisto, vaistų ir papildų gamybos sritį  yra Maisto ir vaistų sanitarijos valdyba (Food and Drug Administration – FDA).

NLEA – maisto žymėjimo ir informacijos pateikimo įstatymas

Įstatymas pradėjo veikti 1992 metais. Jis lietė visus pakuotus maisto produktus ir maisto papildus. Įstatymas praplėtė medžiagų, galinčių būti maisto papilduose sąrašą.

Iki įstatymo priėmimo, pagal FDA, maisto papildų sudėtyje galėjo būti tik pagrindinės maisto medžiagos, kaip kad baltymai, vitaminai, mineralinės medžiagos. Pagal naująją įstatymo redakciją, maisto papildų sudėtyje galėjo būti ir žolinės medžiagos. Tai leido atsirasti rinkoje visai gamai naujų papildų, turinčių savo sudėtyje vaistinius preparatus, vartojamus vietinių gyventojų Afrikoje, Pietų Amerikoje ir kt. Nuoroda etiketėse „ rekomenduojama mitybos norma“ (recomended dietary allowance – RDA) buvo pakeista į „būtinas  suvartojimas per parą“  (reqiured daily intake- RDI). Etiketės, dedamos ant pakuotų maisto produktų ir papildų, buvo standartizuotos ir supaprastintos.

DSHEA – maisto papildų sveikatos ir informacijos apie juos pateikimo įstatymas

Dar didesnę įtaką papildų sričiai turėjo šis įstatymas, pradėjęs galioti 1994 metais. Įstatymas atsirado kaip atsakas į gamintojų norus plėtoti papildų asortimentą ir vartotojų norus turėti nekenksmingus sveikatai ir efektingus papildus. Faktas buvo tai, kad 2 metus prieš atsirandant šiam įstatymui, daugelis kongreso narių gavo daugiau užklausimų liečiančių maisto papildus, lyginant net su biudžeto deficitu ar sveikatos apsaugos reforma. Kongresas patvirtino įstatymą vienbalsiai. Įstatymas suteikė daugiau laisvės gamintojams išleidžiant į rinką naujus produktus, įvardijant juos maisto papildais. Taip pat atsirado daugiau galimybių pateikiant informaciją vartotojams apie produkto poveikį. Maisto papildus tapo lengva atpažinti, nes etiketėje tapo būtinas užrašas „maisto papildas“. Be kitų reikalavimų, etiketėje reikėjo pateikti duomenis apie visas papildo sudedamąsias dalis (ingredientus).

Sudėtis

Maistinės medžiagos, galinčios būti maisto papildo sudėtyje yra: vitaminai, mineralinės medžiagos,  bioflavonoidai, baltymai, amino rūgštys, riebalai, riebalų rūgštys, angliavandeniai, skaidulinės medžiagos, valgomųjų vaisių, uogų, daržovių koncentratai, taurinas, kreatinas, karnitinas, inozitolis.

Šios medžiagos gali būti vienos arba jų deriniai. Produktai, kurių sudėtyje yra kitų biologiškai aktyvių medžiagų, maisto papildams nepriskiriami. Jei pridėtos ne vaistams priskiriamos medžiagos, toks produktas priskiriamas medicininės paskirties maisto produktams.

Medicininės paskirties maisto produktas – maisto produktas, kurio sudėtyje yra biologiškai aktyvių medžiagų, nulemiančių jo poveikį fiziologinėms žmogaus organizmo funkcijoms, nustatytą klinikiniais tyrimais ir/arba pagrįstą bibliografine medžiaga, ir kuris skirtas organizmui, jo sistemoms ar organams stiprinti, jų veiklai palaikyti. Medicininės paskirties maisto produktams nepriskiriami produktai, kurių sudėtyje yra tik viena ar kelios šios biologiškai aktyvios medžiagos: vitaminai (A, B1, B2, B6, B12, C, D, E, K, nikotino rūgštis, pantoteno rūgštis, folio rūgštis, biotinas), mineralai (kalcis, magnis, geležis, varis, jodas, cinkas, manganas, natris, kalis, selenas, chromas, molibdenas, fluoridas, chloridas, fosforas), bioflavonoidai, baltymai, aminorūgštys, riebalai, rie­balų rūgštys, angliavandeniai, skaidulinės medžiagos, maistinių vaisių, uogų, daržovių koncen­tra­tai (milteliai, ekstraktai ir kt.), taurinas, kreatinas, karnitinas, inozitolis.

Medicininės paskirties maisto produktai negali būti skiriami ligų gydymui arba jų profilaktikai, nes tai gali būti taikoma tik vaistams. Medicininės paskirties maisto produktai taip pat papildo mitybą, tačiau jie kartu skirti organizmui, jo sistemoms ir organams stiprinti, jų veiklai palaikyti. Kokiems organams, kokioms organizmo sistemoms stiprinti skirtas produktas, nurodoma jo paskirties formuluotėje.

Skirtumai tarp maisto, maisto papildų ir maistinių priedų

Maisto papildas papildo įprastą maisto racioną medžiagomis, turinčiomis  mitybinį arba fiziologinį poveikį. Maisto papildas teikia organizmui medžiagas, kurios yra normaliai organizme vykstančio fiziologinio ar biocheminio proceso dalis. Vaistas, atvirkščiai, keičia ar įtakoja fiziologinį ar biocheminį procesą. Vaistų paskirtis apibrėžiama, kaip“…skirtas diagnozuoti, gydyti, sumažinti ar išvengti susirgimų“. Yra ir daugiau sudėtingų juridinių apibrėžimų, aiškinančių šių dviejų objektų skirtumus.

Pats didžiausias skirtumas tarp maisto papildų ir vaistų slypi ne apibrėžime. Vaistai, prieš patekdami į rinką, turi praeiti ilgą įvertinimo procedūrą.  Tai yra vaistai turi būti kliniškai tiriami, kad nustatyti jų efektingumą, galimą sąveiką su kitomis substancijomis, nekenksmingumą sveikatai ir dozavimą. Tik išanalizavus gautus tyrimų duomenis yra išduodamas (arba ne) leidimas vaisto gamybai ir pardavimui. Maisto papildams klinikiniai tyrimai, sudėtingos įvertinimo ir registravimo procedūros nėra būtinos. Už maisto produkto poveikį ir kokybę atsako tik pats gamintojas, o jo registravimo tvarka daugelyje šalių yra supaprastinta.

Reikia žinoti, kad nors viena šalis pripažįsta kurį nors maisto papildą legaliu, tai dar negarantuoja, kad kitos šalys ar organizacijos taip pat tą papildą pripažįsta.

Pavyzdžiui, netgi kiekviena JAV valstija pasilieka sau teisę uždrausti pardavinėti tam tikrą substanciją, kaip kad atsitiko su  antsvoriui sumažinti skirtu efedrinu. Kanadiečiai negali savo šalyje legaliai įsigyti daugelio darbingumą gerinančių maisto papildų, nors JAV jie legaliai gaminami ir pardavinėjami. Yra šalių, kuriose tam tikrų maisto papildų vartojimas gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę, nors kitose šalyse tai yra legalu. Kaip pavyzdį galime pateikti Kiniją, kurioje eilė maisto papildų yra draudžiami , o juos vartojantys griežtai baudžiami (Barret S., Herbert V., 1989)(5).Sporto organizacijos taip pat kartais įtraukia į draudžiamų vartoti preparatų sąrašą daugelį legaliai gaminamų maisto papildų. Šiuo metu Tarptautinio olimpinio komiteto sudarytas draudžiamų vartoti preparatų sąrašas yra pagrindas daugeliui sporto organizacijų formuojant savo dopingo politiką ir sudarant draudžiamų preparatų sąrašus. Tačiau kai kurie skirtumai tarp sporto organizacijų draudžiamų preparatų srityje vis tik lieka. Pavyzdžiui,  prohormonas androstendionas draudžiamas vartoti daugelio sporto organizacijų, tačiau leidžiamas vartoti profesionaliame beisbole. Kiekvienas atletas, kuriam kyla klausimas dėl maisto papildų vartojimo turėtų konsultuotis su savo organizacijos atitinkamais padaliniais.

Vartotojų sveiktas protas

Maisto papildams taikomi žymiai mažesni nekenksmingumo ir efektingumo reikalavimai nei vaistams ar maistiniams priedams. Todėl vartotojai turi atsakingiau vertinti maisto papildus, ir žiūrėti ar tiesa yra tai ką apie jį teigia etiketė ir gamintojo reklama. Apskritai, manoma, kad vartotojas turi pats nuspręsti vartoti ar ne tą ar kitą maisto papildą. Vartotojai turi ieškoti objektyvios informacijos ir nesivadovauti vien tik gamintojų teiginiais. Patikimiausiu informacijos šaltiniu nusprendžiant maisto papildo veiksmingumą ir nekenksmingumą turėtų būti moksliniai tyrimai.

Populiarioje literatūroje dažnai teigiama, kad draudžiami preparatai(dopingas) yra plačiai paplitę tarp aukšto meistriškumo ir profesionalių atletų. Kartais taip teigiama ir mokslinėje literatūroje. Aišku, kad dopingo vartojimo problema egzistuoja. Laimei, dabar rastas nors dalinis šios problemos sprendimas. Atsirandant efektyviems, moksliškai pagrįstiems maisto papildams, vis daugiau sportininkų renkasi juos, o ne uždraustus vartoti preparatus. Pavyzdžiui, apklausa tarp JAV lengvosios atletikos federacijos sportininkų parodė, kad  sportininkų anabolinių steroidų vartojimas sumažėjo 78 procentais  laikotarpiu nuo 1989m. iki 1997 m. (NSCA bulletin, 1998 ) Šis periodas sutapo su naujų įstatymų, suaktyvinusių maisto papildų sritį, įsigaliojimu.

Daug vilčių teikiantis faktas yra tai, kad vis daugiau trenerių skatina atletus eksperimentuoti su maisto papildais – saugia ir legalia dopingo alternatyva. Nors maisto papildų vartojimas darbingumui gerinti yra saugi dopingo alternatyva, kai kuriems atletams etinė dilema vis dar egzistuoja. Kaip buvo minėta, maisto papildai nėra įstatymiškai draudžiami. Vis tik jų vartojimas yra apsprendžiamas individualiu sportininko etikos supratimu. Yra daug atletų, kurie galėtų rizikuoti ir vartoti draudžiamą ir net sveikatai kenksmingą preparatą, kad tik pasiektų pergalę. Taip pat yra ir tokių, kurie turi nugalėti save spręsdami vartoti ar ne leidžiamus vartoti ir nekenksmingus sveikatai maisto papildus. Vienas iš faktorių, diskutuojant apie etiką, yra skirtumai tarp TOK apibrėžimo ir draudžiamų preparatų sąrašo.

Dopingas apibūdinamas, kaip preparatas, patenkantis į organizmą nenormaliais fiziologiškai kiekiais ir galintis pagerinti darbingumą. Yra daug maisto medžiagų kurių nėra TOK dopingo sąraše, tačiau jas vartojat padidintais kiekiais padidėja darbingumas. Taigi kaip nustatyti ar maisto medžiagos kiekis patenkantis į organizmą yra normalus ar padidintas? Ar galime teigti, kad sunkumų kilnotojai, suvalgantys dešimt vištienos krūtinėlių dienoje tam kad didėtų jėga ir raumenys, vartoja dopingą. Žiūrint iš tokių pozicijų, sunku pasakyti kaip toliau elgsis pasaulinės sporto organizacijos maisto papildų atžvilgiu, ypač naujai pasirodančių.

Moksliniai tyrimai

Teisingo balanso tarp rinkos teiginių ir mokslinių tyrimų apie juos nustatymas nėra lengvas uždavinys. Valstybinių institucijų, reguliuojančių maisto papildų gamybą ir registravimą, įsikišimui tapus mažesniam,  gamintojai nemato didelių paskatų investuoti į papildų mokslinius tyrimus. Iš kitos pusės, vartotojai, ypatingai aukštos klasės sportininkai, vis labiau domisi moksliškai įrodytais faktais apie maisto papildų saugumą ir efektingumą.

Daugelyje šalių egzistuojantys šiuo metu valstybiniai reikalavimai leidžia maisto papildų gamintojams sakyti apie papildus remiantis žinomomis jų funkcijomis organizme (pvz. gliukosamino poveikis sąnariams ar amino rūgščių įtaka baltymų sintezei). Tokio tipo (struktūriniams-funkciniams) teiginiams nereikia ar reikia nedaug mokslinių tyrimų ir tik su teisingais biocheminiais terminais tekstas yra reikalingas. Tik nedidelė dalis maisto papildus gaminančių firmų savo iniciatyva ir savo lėšomis žengia toliau, nei „struktūra-funkcija“  teiginiai ir pagrindžia teiginius apie produktus tikrais moksliniais tyrimais, kurie susideda iš saugumo/ toksiškumo nustatymo (su gyvūnais), klinikinių tyrimų (su žmonėmis).

Tačiau kiek mokslinių tyrimų yra pakankama, norint visais aspektais (saugumas, efektyvumas, dozavimas, vartojimo sritys) ištirti maisto papildą? Šis klausimas dažniau kyla vartotojams ir gamintojams nei mokslininkams. Kad ir kiek daug tyrimų būtų atlikta, tarp mokslininkų egzistuoja nuostata : „reikalingas dar vienas tyrimas, kad būtų galima neginčytinai suprasti maisto papildo poveikį“. Tačiau daugiau tyrimų nėra pati geriausia išeitis, ypač vertinant tai kokį rinkos spaudimą patiria gamintojai. Galima būtų teigti, kad pakankamai reiškia tokį kiekį tyrimų, kuris įtikintų skeptiškai nusiteikusį vartotoją.

Kai kuriems  entuziastingiems maisto papildų vartotojams „pakankamai“ gali reikšti „struktūra-funkcija“ teiginiai pateikti aprašyme, nors apie saugumą ir efektingumą nieko nėra žinoma. Jiems to užtenka, kad pradėti vartoti papildus. Labiau išprusę vartotojai gali užduoti teisingus klausimus apie maisto papildo komponentus, dozavimą, poveikio mechanizmą. Jie gali kritiškai vertinti produktų aprašymus pateikiamus gamintojų. Daugėjant tokių vartotojų, gamintojai bus priversti skirti dėmesį moksliniams savo produktų tyrimams, kad „įrodyti“ savo produktus potencialiems pirkėjams

Parengta pagal Dr. Ramučio Kairaičio, LKFF medžiagą