Leidimasis į beprotybę

Kai aš įėjau, metalo muzika pasiekė mano ausis. Tolumoje kažkas rėkė: „Dar vieną sumautą pakartojimą“. Iš kito krašto išgirdau „Uždėk kitą blyną myžniau. Šitas nepakankamai sunkus“… Kitur pasigirdo garsus trenksmas ir pakilo kreidos dulkių debesis, kai užkrauta mirties traukai štanga pasiekė žemę. Tai nepavykęs bandymas pagerinti savo rekordą. Kažkoks mažas siaurakaklis, užsidengęs ausis ir išvertęs akis pralėkė pro mane ieškodamas artimiausio išėjimo. Šiaip ar taip jam čia nevieta. Taigi kur aš? Namie… Bent jau ateinančiom dvejom valandom.

Tai tikra sporto salė, jėgos sportininkų sporto salė. Nemeluoju, tiesiai prieš tavo veidą sporto salė, į kurią tik kaikurie išdrįsta įžengti. Tai yra vieta, kur powerlifter‘iai atiduodą visą save, kad pasiektų aukštesnį lygį. Čia nera tokių kvailų užrašų, kaip „Nenaudoti kreidos“, „Nemėtyti svorių“ arba mano mėgstamiausio „Jokių perdėtų pastangų garsų“. Kas tai per nesamonės? Taip, ištikrųjų aš mačiau tokį užrašą „sporto salėje“ mano gimtajame mieste. Aš taip juokiausi, kad vos neapsišlapinau. Bet esu tikras, kad ten buvo ženklas draudžiantis daryti ir tai.

Aš esu vienas iš tų kelių laimingųjų, kurie turi tikrą sporto salę, kurioje gali treniruotis. Taip buvo nevisada. Seniau man reikėdavo važiuoti 3 valandas į vieną pusę, kad galėčiau treniruotis salėje, kurioje buvo tinkama įranga ir atmosfera jėgos treniruotėms. Dėje, neatrodo, kad dauguma žmonių norėtų priimti mus į savo sumautas spindinčias sporto salytes. Mes sukeliam per daug triukšmo, esame baisūs ir akyvaizdžiai mes esame bauginantys vidutinybes. Tikriausiai vidutinybes turi sumautą kompleksą, nes mums visiškai nerūpi jie ir tai ką jie daro.

Mes čia esame dėl vienos priežasties: rimtai treniruotis. Po velnių, mane išgynė iš beveik visų sporto salių mano senajame mieste, arba jos tiesiog užsidarė. Ištikrųjų aš niekada nedariau nieko blogo. Valdytojas tiesiog nuspresdavo, kad visiems bus geriau, jei powerlifter‘iai, daugiau čia nesaitreniruos. Man tiesiog buvo pasakoma, kad jie nenori tokių kaip aš savo salėje.

Kas ištikrųjų yra „tokie kaip aš“? Aš manau jei jie turi omenyje tokius kurie susimoka narystė mokesčius kiekvieną mėnesį, kurie sutvarko svorius po treniruotės, kurie mažiausiai 45 minutes praleidžia padėdamas ir patardamas kitiems sportuojantiems, nes treneriai neatskiria savo subinės nuo skylės grindyse, na, tada manau, kad aš toks esu. Užtenka vieno ar poros skundų ir tu jau nebeturi kur treniruotis. Na, aš sakau velniop juos visus.

Aš gyvenu dėl to ir neketinu taip lengvai pasiduoti. Ne kiekvienas tinka būti powerlifter‘iu. Nevien iš fizinės pusės, bet taip pat ir iš protinės. Tai ekstremalaus intensyvumo sportas. Visiškas pasiryžimas, atsidavimas ir netgi truputi įniršio yra reikalinga, kad atiduotum visą save kiekvieno priėjimo, kiekviename pakartojime. Niekas kitas nėra priimtina. Tu arba iškeli svorį, arba ne. Tai ne sportas inkščiantiems ir ašarojantiems. Visą laiką, atiduoti savę visą. Jei tu to nesugebi, geriau turėtum sėdėti namie. Mes turime tik vieną tikslą: laimėti. Po viso to kraujo, prakaito ir visiško kūno sutriuškiimo, kurių reikalauja jėgos treniruotės, niekas nenori tapti antras. Beto, antroji vieta yra pirmajam pralaimėjusiam..

Kartais išgirstu: „Aš čia tiesiog tam, kad kelčiau svorius ir padaryčiau geriausią, ką galiu.“ Nesamonė. Žinoma suvokti varžybose dalyvaujančio powerlifter‘io mastyseną užtrunka šiek tiek laiko, bet jeigu tu nesi dalyvavęs varžybose, tu gali to niekada neperprasti. Jėgos sporte nėra didelių financinių išmokų. Čia nėra multi-milijoninių kontraktų, kaip kituose profesionaliose sporto šakose. Jėgos sportininkų vardai nebūna plačiai žinomi žmonėms, nebent tarp kitų sportininkų. Tai tiesiog grynas savęs patenkinimas, būti geriausiu, tame, ką tu darai, laimėti dėl savęs.

Taigi, ar manai, kad tu turi tai, ko reikia norint būti powerlifter‘iu? Na, leisk man pasakyti, jeigu tu neesi pasiruošęs atiduoti 110%, tai net negalvok apie tai. Žinoma, tu gali eiti į sporto salę ir treniruotis, tapti palūdimio berniuku vasarai, bet tai nėra powerlifting‘as. O gal tu nesupratai? Jėgos sportininkai nesirūpina, kaip atrodo jų presas, arba kiek ryškūs sėdmenys. Tai visiškai kitoks sportas.

Pasakysiu ką tau reikia padaryti. Tau reikia nueiti į powerlifting‘o varžybas ir savo akimis pamatyti, kas ištikrųjų tai yra. Prakaito ir amonijako kvapas ore. Apšilinėjančių atletų garsas. Visas laikas praleistas sporto salėje, visas kraujas, prakaitas, kančios, plyšę raumenys, patemtos sausgyslės, visa tai dėl šios akimirkos. Sportininkų išleisti tūkstančiai dolerių salės mokesčiui ir maistui.

Visa tai sutelpa į viena dalyką : varžybų dieną. Gali pajusti adrenaliną tvyrantį ore. Kiekvieno dalyvio akyse gali pamatyti įtampą. Kiekvienas jų atiduodą visą save kad iškeltų svorį, ir vistiek gali atiduoti 110% pačiam paskutiniam kėlimui. Išeidami jie nori žinoti kad ši diena buvo verta tų kančių.

Taigi, dabar tu tai pamatei. Jei dar neabėgai iš baimės ir pasišlykštėjimo, vadinasi tu žengei pirmą žingsnį. Jeigu tavęs nekankina didžiulis noras, sudalyvauti savo pirmose varžybose, vadinasi šis sportas turbūt ne tau. Galbūt pradėk žaisti šakmatais ar dar kuo nors ne tokiu intensyviu.

Noriu tau kai ką pasakyti – kai sudalyvausi savo pirmose varžybose, kelio atgal jau nebebus. Tau niekada nepakaks to ką pasiekiai. Visada yra laisvos vietos svoriams ant štangos, visada yra galimybė padaryti vienu pakartojimu daugiau.

Jeigu tu vis dar domiesi šituo, po viso to ką parašiau, tai tau reikėtų pasidomėti šiuo sportu. Ši sporto šaka metai iš metų auga. Yra daug federacijų įvairiems atletams. Vyrams ir moterims, nuo 8 iki 80 metų amžiaus ir t.t. Yra oficialios ir neoficialios varžybos. Mėgėjų ir profesionalų. Pasidomėk savo sporto klube arba internete. Pasirink federaciją kuri geriausiai atitinka tavo poreikius ir galimybes. Tada vilk savo subinę į salę ir treniruokis kaip pamišęs.