Leonas Pivoriūnas – savo kūno skulptorius

Leonas Pivoriūnas, septintojo dešimtmečio Lietuvos kultūrizmo lyderis, net ir sulaukęs solidaus amžiaus atrodo taip, kaip jaunystėje po pusantrų metų treniruočių. Skulptorius, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, parodų ir įvairiausių konkursų laureatas, kūrinių autorius, rytais namie reguliariai daro prisitraukimus ir atsispaudimus, tempimo pratimus. Laisvalaikiu lūpine armonikėle artimų draugų būrelyje groja bliuzą, domisi kino menu.

„Mano protas nukreiptas teisinga linkme, dabar esu susikoncentravęs ties kūryba“, – sako čempionas, visada užsispyrusiai ir kryptingai siekiąs bet kurio savo tikslo.

Pažintis

Leonas Pivoriūnas, gimė  1947- 11 – 30 Vilniuje.

Svarbiausi pasiekimai

2008 metai

• Apdovanotas IFBB Aukso medaliu

1969 metai

• 1 vieta Lietuvos čempionate (per 175 cm)
• 2 vieta Pabaltijo respublikų pirmenybėse Palangoje
• 2 vieta tarptautiniame turnyre Lenkijoje „Warszawa – 69”
• 3 vieta Sibiro konkurse Tiumenėje

1968 metai

• 1 vieta (per 175 cm) ir Pabaltijo respublikų pirmenybių bei tarptautinio turnyro Kaune (pirmojo surengto TSRS) absoliutus nugalėtojas
• 1 vieta Lietuvos čempionate Panevėžyje (per 175 cm) ir absoliutus Lietuvos čempionas

1967 metai

• 3 vieta Lietuvos čempionate Kaune

1966 metai

• 3 vieta Lietuvos pirmenybėse Vilniuje jaunimo kategorijoje

Pirmosios treniruotės sandėliuke

Leonas Pivoriūnas, augęs viename kieme su Česlovu Tamulevičiumi Vilniaus Užupio rajone (Užupio g. 19), 1964-ųjų pavasarį ten pat su juo pradėjo ir treniruotes su svarmenimis. Keturių kvadratinių metrų ploto sandėliuke, kuriame Česlovo brolis anksčiau (kol jų nepavogė) laikė balandžius. Todėl ir sandėliuko durys – apkaltos skarda ir su anga. „Kartą grįždamas iš mokyklos parsinešiau kažką panašaus į svarmenį. Česlovas, atlikdamas praktiką gamykloje, metalo liejimo ceche irgi aptiko svarsčių. Visa tai bei pasidarytos grindys, skersinis ir medinis suoliukas tapo mūsų pirmąja treniruočių vieta bei įrankiais. Šiaip taip tilpdavome dviese, nes kažkiek vietos dar užėmė ir malkos, anglys“,- pradžią prisiminė L. Pivoriūnas.

Treniruotės, pasak Leono, buvo eksperimentinės: keli svarmenį lenkdamas ranką – įsitempia bicepsas, keliant svarmenį iš už galvos – dirba tricepsas. Taip ir ieškodavo iš pradžių pratimų. Vėliau atrado lenkų žurnalą „Sport dla Wszystkich“ (lenkų spaudos Vilniuje buvo daug) – pamatė pas kažkurį iš draugų, ir prenumeruodavo.

Ilgainiui prie šio tandemo prisijungė dar keletas entuziastų – Konstantinas Belikovas, Valdas Aliubavičius, P. Macevičius.

„Sutikdavome stambių, raumeningų rusakalbių vyrukų ir pirtyje. Taip susipažinome su Jurijumi Prichodka ir Jevgenijumi Žurcevu. Vėliau treniruotės iš sandėliuko persikėlė į vaikų ir jaunimo klubą „Komunaras“.

Debiutas varžybose ir tiesos siekimas

Pasak L. Pivoriūno, kai sužinojo (perskaitė laikraštyje), jog Kaune 1965-ųjų rudenį vyks atletinės gimnastikos varžybos, nutarė pabandyti. Nuvyko su Č. Tamulevičiumi, kurį apibūdina kaip „užsigimusį kultūristą“. Rungtyniavo KKI salėje, pozavo ant sustumtų teniso stalų. Abu vilniečiai nieko reikšmingesnio tose varžybose nepasiekė…

Užtat po metų, per varžybas Vilniuje, jau buvo smagiau – L. Pivoriūnas tose Lietuvos pirmenybėse tarp jaunimo (iki 20 metų), nusileidęs tik kauniečiams Gintautui Šiuliui bei Laimiui Štreimikiui, liko trečias. Kaip ir 1967 m. per Kauno sporto halėje vykusį Lietuvos čempionatą, bet čia jau rungtyniavo tarp suaugusiųjų.

Pirmosios pergalės, po ketverių metų treniruočių, vaisiai buvo nuraškyti 1968-aisiais. Iš pradžių pavasarį Kaune, kai čia vyko pirmasis TSRS tarptautinis turnyras – į jį tada atvyko Lenkijos atletai. L. Pivoriūnas laimėjo ir savo kategorijoje, ir absoliučioje įskaitoje. Rudenį šventė dvigubą pergalę ir Lietuvos čempionate Panevėžyje.

1969 m. žiemą Lietuvos rinktinės atletų (tarp jų – ir L. Pivoriūno) maršrutai driekėsi už respublikos ribų – sausį dalyvauta turnyre „Warszawa – 69”, skirtame Lenkijos sostinės išvadavimo 25-osioms metinėms. Vyrų grupėje žiūrovus sužavėjo L. Pivoriūnas, kuris puikiai atliko jėgos pratimus. Jis gulėdamas išspaudė 152,5 kg, o po to pasiekė geriausią varžybų rezultatą prisėdęs su 210 kg svoriu. Po pirmosios varžybų dienos vilnietis nuo pirmavusio pajėgaus lenkų atleto Jan Wlodarek tebuvo atsilikęs 6,5 taško, o po mūsiškio buvo absoliutus Lenkijos čempionas Antoni Kolecki. Kitą dieną L. Pivoriūnas labai gražiai pozavo. Jam pavyko netik sumažinti taškų skirtumą, bet ir likviduoti atsilikimą, tačiau didesnis, nei varžovo, kūno svoris neleido pelnyti pergalės – L. Pivoriūnas liko antras. (5 ir 6)

Po to sekė Sibiro turnyras Tiumenėje bei Pabaltijo varžybos Palangoje. Abejose varžybose L. Pivoriūnas buvo prizininkas.

„Mano vienas iš stimulų užsiimti kultūrizmu buvo tiesos siekimas – norėjau įrodyti, jog kultūristų raumenys yra stiprūs. Jėga buvo akivaizdi,- motyvus atskleidė čempionas, – kai kuriems kitiems šis sportas buvo dar ir šlovės bei moterų dėmesio pelnymas“.

Medalis – po 40 metų

2008-ųjų rudenį Lietuvoje viešėjęs Tarptautinės kultūrizmo ir fitneso federacijos (IFBB) prezidentas Dr. Rafael Santonja pagerbė pirmųjų Lietuvoje (ir tuometinėjė TSRS) tarptautinių varžybų laureatus – L. Pivoriūną ir kaunietį Klemensą Alšauską. „Smagu, jog dabar, o ne po mirties“, – juokėsi septintojo dešimtmečio Lietuvos kultūrizmo lyderis.

„Tokių varžybų Europoje dar neteko matyti“, – taip po vizito į Kaune vykusį pirmąjį tarptautinį turnyrą TSRS rašė populiarus Lenkijos žurnalas „Sport dla Wszystkich“.Tokia auditorija, pasak straipsnio autoriaus, nebūtų padariusi gėdos nei bokso, nei sunkiosios atletikos varžyboms. Tik į sunkiaatlečių dvikovas abejas varžybų dienas neateitų 6 tūkstančiai žiūrovų, iki vėlyvo vakaro stebėjusių atletų iš TSRS miestų ir Lenkijos Varšuvos klubo „Herkules“ pasirodymus (2).

Absoliučiu nugalėtoju buvo paskelbtas vilnietis Leonas Pivoriūnas (jis buvo pirmas ir trečiojoje ūgio per 175 cm kategorijoje), jam įteikta ir speciali žurnalo „Sportivnaja žisnj Rosiji“ speciali dovana. Taip pat jis buvo pripažintas ir Pabaltijo mačo laimėtoju.

Pirmojoje ūgio kategorijoje (iki 168 cm) nugalėjo kaunietis Klemensas Alšauskas, o lenkas Andrzej Laskowski buvo pirmas iki 175 cm. Turnyre dalyvavo Latvijos, Estijos, Leningrado, Maskvos, Omsko, Tiumenės, mūsų respublikos bei svečių iš Lenkijos komandos (3).

Prisimindamas šias istorines varžybas ir jų laureatus lietuvius, IFBB prezidentas Rafael Santonja IFBB Aukso medaliais pagerbė abu žymius septintojo dešimtmečio čempionus – Pivoriūną ir Alšauską.

„Jau tada galėjote didžiuotis savo puikiais atletais, todėl tikriausiai neatsitiktinai daug tituluotų žvaigdžių turite ir šiandien – tokias istorines sąsajas įžvelgė pirmą kartą Lietuvoje viešėjęs Santonja.

Baigęs aktyvią sportinę karjerą 1970-aisiais, L. Pivoriūnas pratybų nepaliko užmarštyje, nors ir skyrė visą dėmesį studijoms. Sistemingai sportuodamas dabar, jo žodžiais, atrodo kaip po 1,5 metų treniruočių. Namie daro prisitraukimus ir atsispaudimus, tempimo pratimus. Vadina kultūrizmą pačia geriausia sporto šaka: ji nėra agresyvi, o raumenų masė yra aktyvus žmogaus audinys.

Susidūrimai su sistema

LTSR valstybinio dailės instituto durys Leonui atsivėrė neiškart, nors ketverius metus (1959 – 1963) jis ir lankė dailės mokyklą. Įstojo iš trečio karto, 1969-aisiais, nes tada priimdavo vos keletą, tik po 3 naujus studentus.

„Turiu ydą – esu teisybės ieškotojas,- sakė L. Pivoriūnas, prisiminęs epizodą, kai institute prieš administraciją užstojo studentą

Netrukus sekė ir atsakas – buvo panaikintas leidimas jam išvykti į varžybas Lenkijoje ir nelojaliajam studentui teko keliauti iš stoties…namo. Mat rektoriaus brolis dirbo KGB.

Nežiūrint viso šito, Leonas sėkmingai 1975 m. baigęs institutą, netrukus pradėjo dalyvauti parodose. Yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1983. Kuria portretus, dekoratyvines skulptūras, mažąją plastiką.

Keletą metų po studijų baigimo jis savo raumenų tonusą kažkiek palaikydavo aktyviai minkydamas molį skulptūroms. Todėl, nors apimtys ir sumažėjo, bet pilvas neužaugo.

Kurį laiką, kai apie 1979-uosius kilo karatė (tuo metu – draudžiamo užsiėmimo) bumas, treniruodavosi pats ir organizuodavo, vesdavo pratybas kitiems, tarp kurių buvo ir varžybų prizininkų.

Dirbo ir pedagoginį darbą – dėstė Vilniaus Gedimino technikos universitete Architektūros fakultete.

Bet tikriausiai simboliška, jog būtent L. Pivoriūnas yra „Sausio 13-sios” medalio konkurso I-osios premijos laureatas (1991). Kaip ir dešimties litų monetos, skirtos popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui Lietuvoje įamžinti, bendraautorius (su Petru Garška, 1993).

1987-aisiais sukurti paminklai švietėjui, nusipelniusiam mokytojui Kazimierui Klimavičiui (Alytuje) bei „Šeima, 1941 birželis“, skirta trėmimų pradžiai. Tarp L. Pivoriūno sukurtų skulptūrų – portretų – įamžinti aktorius Vladas Bagdonas, dailininkas Petras Repšys. Bronzinė skulptūra „Archiforma“, kuri buvo įteikta architektams „Už geriausią rekreacinės architektūros kūrinį“.

Platus kūrybos horizontai: skulptūros, video instaliacijos ir dovana ES

Tarp kitų svarbesnių L. Pivoriūno darbų – memorialinė lenta žymiam lietuvių poetui Jonui Mačiuliui – Maironiui atminti (kartu su grafiku Albertu Gursku, Šveicarija, 2007), medžio skulptūros Austrijoje, Vokietijoje, Čekijoje,

Instaliacija „Laiškas į trečiąjį tūkstantmetį”), septyniolikos dalių instaliacija „Svajonių relikvijoriai“, video instaliacija (atlikta kartu su sūnumi Eimantu) „Pažaiskime Mocartą“. Pastarajame kūrinyje jis siekė išsakyti savo mintį, jog su genijumi elgtis nepadoriai (kaip tai darė kai kas iš austrų) nereikėtų.

Vienas labiausiai žinomų L. Pivoriūno darbų – pano „Eurovista“, kurį 2004 09 28 Europos parlamente Briuselyje iškilmingai atidengė tuometinis LR Seimo Pirmininkas Artūras Paulauskas.

Pasišovęs Europai padovanoti „vartus iš pinigų”, skulptorius savo dirbtuvėse iš pradžių sukaupė po kvadratinį metrą dvylikos ES šalių valiutos. Neįprastais projektais garsėjančio menininko siekis – kurti laiko dvasią atspindintį meną, o ne alsuoti, kaip pats sako, europiečiams menininkams į nugarą. „Dvylika Europos Sąjungos valstybių pritarė mano sumanymui, centriniai tų šalių bankai atsiuntė iš apyvartos išimtų valiutų pavyzdžių, – projekto pradžią prisiminė jis, – idėjai pritarė ir šalies Vyriausybė, finansavusi šį kelis šimtus tūkstančių litų kainavusį projektą“.

„Lietuva ateina ne tik imti, bet ir duoti. Šią nuostatą įstojimo į ES proga pabrėžia paminklas „Eurovartai” – mūsų dovana. Neatsitiktinai reikšmingiausiems istorijos įvykiams paminėti statomos triumfo arkos, šlovės vartai”, – taip pagrindinę idėją įvardijo skulptorius.

Iš pradžių, pasak skulptoriaus, šis projektas nejudėjo. Kai kreipėsi į užsienio šalių atstovybes Lietuvoje, atsiliepė vos trijų valstybių – Suomijos, Vokietijos ir Austrijos atstovai”, – prisiminė menininkas, neslėpdamas apmaudo.

Tačiau jis nenuleido rankų ir kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją, ji – į Lietuvos ambasadas ES šalyse. „Ambasadoms visi bankai davė teigiamus atsakymus. Taip Lietuvoje atsirado beveik po vieną kvadratinį metrą 12 Europos Sąjungos šalių valiutos”, – pasakojo skulptorius.

„Eurovartai” yra 4 metrų aukščio ir 8 metrų pločio, sveria pusę tonos. Skulptūrą sudaro 12 vertikalių, o kiekvienoje iš jų – po 10 stiklo talpyklų su smulkintais dvylikos ES senbuvių ir Lietuvos pinigais.

Pačiam menininkui šis projektas – ne eilinis darbas. „Daug vilčių sieju su Europos Sąjunga. Ypač jaunimui atsiras gerokai daugiau galimybių, svarbu, kad jie sugebėtų jomis pasinaudoti. Aš jau dabar tai darau”, – tada kalbėjo skulptorius, kone kasmet išvažiuojantis bent į vieną parodą kurioje nors ES šalyje.

„Sugebu rasti bendrą kalbą, kontaktuoti su užsienio šalių menininkais. Ir galiu pasakyti, kad tarp jų jaučiuosi visiškai jaukiai. Gal tokią atmosferą padeda sukurti ir tas faktas, kad moku vokiškai”, – svarstė skulptorius, jau galvojantis ir apie kitus europinius projektus. Kokie jie, kol kas menininkas nelinkęs išduoti.

Jis pastebi, kad narystė Europos Sąjungoje Lietuvos menininkams suteiks galimybę nebeatsilikti nuo Europos kūrėjų. „Mes galėsime kontaktuoti su visais menininkais, gyvai gauti informaciją apie patį kūrybos procesą. Patys didžiausi atradimai juk vyksta dirbtuvėse, o žiniasklaida apie tai praneša tik tuomet, kai kūriniai sulaukia pripažinimo”, – pastebėjo L.Pivoriūnas. Jis tiki, kad tokie projektai ras atgarsį Europoje, o mūsų šalies menininkai, kaip paprastai būna, nebeatsiliks keliais žingsniais nuo Europos kūrėjų.

„Prisipažinsiu ir man kartais buvo sunku juos lenkti, pagaudavau save, kad mano kūriniai – tik prasta vakariečių interpretacija, tačiau jau pajutau Europos ritmą ir tokių dalykų sugebu išvengti”, – sakė Europos valiutas įamžinęs skulptorius.

Kinas ir lūpinė armonikėlė

„Kartą mūsų kultūrizmo klube apsilankė Lietuvos kino studijos atstovas ir pakvietė filmuotis. Taip aš, Pranas Murauskas, Viktoras Charkievičius, Gintautas Šiulys, Jurgis Jančiauskas ir Česlovas Tamulevičius atsidūrėme istorinio kino filmo „Akmuo ant akmens“ (rež. Raimondas Vabalas, 1972) filmavimo aikštelėje. Vertėme didžiulį akmenį, laistėmės su mergomis – vaidinome kaimo bernus“,- prisiminė L. Pivoriūnas.

Jis, beje, kino skonio nepamiršo ir vėliau dalyvaudamas neformalios „12 studija” veikloje, nusifilmavo juostoje „Infarkto diena“ (aut. Violeta Attami, Džiugas Katinas, Herbertas Alksnevičius).

Dar vienas jo pomėgis – grojimas lūpine armonikėle. „Studijuodamas institute užsimaniau išmokti groti lūpine armonikėle. Pusseserė iš Kanados atsiuntė armonikėlę, o groti pramokau pats, bendymų ir klaidų keliu. Per šešerius metus išmokau groti visai neblogai, turiu ir savo mokymosi metodiką. Niekas nepeikia, net ir iš tikrų muzikantų, tokių kaip Petras Vyšniauskas“,- savo pomėgį atskleidė L. Pivoriūnas, koncertavęs, beje, ir per „Vilniaus dienas“. Moka keletą bliuzo kūrinių, su grupe „Stlll“ padarytus įrašus, tikisi, sulaukti pasirodysiančius CD formate.

„Esu labai užsispyręs: jeigu ko noriu, tai ir pasiekiu, nors gal labai gerų duomenų ir neturiu“, – taip savo išskirtinę savybę tiek sporte, tiek ir kitoje veikloje apibūdino L. Pivoriūnas.

Paruošė Arūnas Petraitis